2020 metų gegužės 29 dieną, reaguodamas į iškvietimą dėl smurtaujančio ir namus padegusio vyro Mažeikių rajone, Birbiliškės kaime, S. Žymantas buvo mirtinai sužeistas Stasio Braso paleistu šūviu. Tuo metu jam buvo 40 metų. Jis paliko žmoną ir du vaikus – sūnų ir dukrą.
Naujienų portalui tv3.lt Sauliaus sesuo Jurgita Žymantaitė išliejo širdį, prisiminusi brolį. Moteris atvira – praėjus 5 metams po tragedijos skausmas nemažėja.
„Man netekti brolio – vienintelio tokio – buvo ir tebėra neapsakomai skaudi patirtis. Jis buvo mano brangiausias ir mano vienintelis brolis, draugas. Ir aš suprantu, kad jau niekada, niekada nebebus taip, kaip buvo. Liko tik prisiminimai.
Ir tie prisiminimai – tik mano. Tik man. Nes visi žmonės turi savo problemas, savo išgyvenimus, savo netektis ir su patirtimi suprantu, kad kiekvienam svarbiausi yra jo paties išgyvenimai, o ne svetimi. Ir šis skausmas… Jo niekas negali iki galo nei suprasti, nei iš tikrųjų užjausti.
Visi žodžiai, kuriais stengiamasi paguosti ar nuraminti, iš tiesų yra nieko verti, nes to skausmo niekas negali perimti. Su juo tiesiog turi išmokti gyventi. Ir tie prisiminimai, bei aplankančios mintys – tai kažkas, ką suprantu tik aš“, – su liūdesiu kalba Jurgita.
Darbas Sauliui gyvenime reiškė labai daug, vis tik, apie darbą, pasak Jurgitos, jis kalbėdavo labai mažai. Pradžioje, kai tik pradėjo dirbti, šiek tiek pasakodavo daugiau, bet vėliau tarsi užsidarė – ypač apie sudėtingus ar skaudžius įvykius jis nutylėdavo:
„Manau, kad darbas jam tiko ir patiko, nes jis visada norėjo padėti žmonėms, daryti gera. Tai buvo būdas jam realizuoti save – būdamas šalia tų, kuriems reikėjo pagalbos. Kadangi jis buvo labai bendraujantis, šiame darbe bendravimo netrūko ir manau, kad tai jam suteikė daug prasmės.“
„Viskas buvo kaip filme“
Jurgita neslepia, kaip Sauliaus netektis kardinaliai pakeitė jos gyvenimą. Ji pasakoja:
„Sauliaus netektis man buvo neapsakomai skaudi. Tai kardinaliai pakeitė mano gyvenimą, nes netekau brangiausio žmogaus – savo vienintelio brolio, kuris man buvo ir draugas ir mano gelbėtojas iš visų situacijų.
Šis įvykis atnešė daug liūdesio, skausmo ir sumaišties. Buvo labai sunku su tuo susitaikyti ir išgyventi, nes tai paliko didelę tuštumą ir nežinomybę.
Iš pradžių blokavausi, tarsi netikėjau, kad tai gali būti tiesa, kad tai galėjo mums nutikti, viskas buvo kaip filme, stebėjau ir nepatikėjau kad tai vyksta iš tiesų.
Vėliau atrodė kad jis tarsi kažkur iškeliavo, tarsi kažkur kažkuriam laikui išvažiavo, bet laikas ėjo ir jo vis dar nėra, tiesiog labiau labiau pasiilgau…“
Šventės be jo – tyla ir tuštuma
Jurgita vis dar dažnai galvoja apie brolį, tačiau skaudžiausi momentai ateina per šventes:
„Apie brolį galvoju labai dažnai ir esu jo išsiilgusi. Tačiau skaudžiausios akimirkos būna per šventes – jos lyg ir vyksta, viskas atrodo kaip įprasta, bet viduje jaučiu, kad trūksta svarbiausio elemento – žmogaus, kuris visada atrodė svarbiausias personažas bet kuriuose įvykiuose. Jis buvo kompanijos siela – jo energija ir juokas užpildydavo namus ar bet kurią erdvę.
Be jo viskas atrodo kitaip – tyla ir tuštuma. Jo vietos niekas negali užpildyti.“
Tie pirmieji Naujieji metai, gimtadieniai, Kalėdos – visi šie momentai niekada nebus tokie patys. Dabar jie Jurgitai ir artimiesiems palieka tik ilgą tuštumą, kurios niekas ir niekada neužpildys.
Vis dėlto, brolio netektis nepalieka Jurgitos širdies ramybės. Ji vis dar nori jam pasakyti tiek daug.
„Jei tik galėčiau, pirmiausia norėčiau jo paklausti, kaip jis jaučiasi. Nors suprantu, kad niekada negausiu atsakymo, vis tiek norisi tikėti, kad jis kažkur yra ir girdi.
Norėčiau pasakyti jam, kad viskas gerai, kad svarbiausia – jis pats, jo ramybė. Jei tikrai yra kitas pasaulis, linkiu, kad jis ten atrastų ramybę ir būtų laimingas.
Ir, žinoma, norėčiau jam tiesiog išrėkti, kaip stipriai jo pasiilgau… Jo labai labia labia trūksta.“
Tai – gilus skausmas, kai žodžiai tarsi užstringa gerklėje, nes žinai, kad niekas negrąžins to, kas buvo.
„Jaučiu, kad jis yra kažkur šalia, kad mato mus“
Tačiau Jurgita jaučia, kad jos brolis vis dar yra šalia. Net ir praėjus 5 metams, ji vis dar dažnai sapnuoja Saulių:
„Aš dažnai jį sapnuoju. Iškart po jo mirties sapnai buvo labai skaudūs – matydavau jį pasimetusį, sušalusį, atrodė, kad jam labai sunku ir skaudu, kad jis labai kenčia. Tai keldavo daug nerimo ir liūdesio.“
Tačiau bėgant metams sapnai pasikeitė – dabar Jurgita dažniau sapnuoją jį ramesnį, tarsi kartu kažkur eitų, kažką veiktų.
Kartais net atsibundu stipriai sugniaužusi kumštį, nes sapne jis laikė mane už rankos. Jaučiu, kad jis yra kažkur šalia, kad mato mus. Ir noriu tikėti, kad jis rado ramybę. Bei kad ir kaip keistai kažkam tai skambėtų, bet aš tikiu, kad su juo dar susitiksiu, žinoma, ne šiame pasaulyje ir ne šiame gyvenime, bet būtinai susitiksiu“, – atvirauja Jurgita.
Jurgita prisimena Sauliaus žodžius, kurie tapo jam įprastais, tačiau dabar jie skamba kaip amžinas palikimas:
„Labiausiai įstrigo jo žodžiai, kuriuos jis nuolat kartodavo – „Viskas bus gerai.“ Nesvarbu, kokia buvo situacija, jis visada taip sakydavo, kartais net kelis kartus iš eilės, tarsi norėdamas tuo įtikinti ne tik mane, bet ir save.
Ir tai nebuvo tik žodžiai – jis visada juos palydėdavo apkabinimu ar pakutenimu, kad tik priverstų nusišypsoti. Ši frazė mane lydi iki šiol ir kai būna sunku, prisimenu, kaip jis tai sakydavo – su tikėjimu ir šiluma.“
Šie žodžiai tapo Jurgitos gyvenimo mantra ir kiekvieną kartą, kai Jurgita susiduria su sunkumais, ji prisimena šią paprastą, tačiau neapsakomai galingą frazę.
Saulius – žmogus, kuris įkvėpė gyvenimą kitiems
Jurgita pasakoja apie Sauliaus savybes, kurios dar ir šiandien gyvena jo artimuosiuose. Pasak moters, Saulius buvo drąsus, kūrybingas ir nuoširdžiai mylintis žmogus.
„Jis buvo labai bendraujantis, bet kartu ir šiek tiek uždaras – apie darbą kalbėdavo mažai, tačiau tarp žmonių visada spinduliavo energija.
Jis buvo tikra kompanijos siela – turėjo puikų humoro jausmą, mokėjo pralinksminti net tada, kai būdavo sunku. Kad ir kokia nuotaika mane lydėdavo, jis visada sugebėdavo išspausti šypseną. Be to, buvo paprastas, geranoriškas, linksmas ir itin aktyvus – niekada neužsibūdavo vienoje vietoje per ilgai, nuolat ieškojo naujų veiklų ir nuotykių“, – prisiminusi Saulių liūdnai šypteli jo sesuo.
Jo gebėjimas mylėti ir rūpintis paliko neišdildomą įspaudą ne tik šeimos gyvenime, bet ir visuomenėje:
„Jis paliko didelį pėdsaką ne tik mūsų šeimos, bet ir daugelio žmonių gyvenimuose. Jis buvo tas žmogus, kuris nuoširdžiai rūpinosi kitais – draugams, artimiesiems, net ir mažiau pažįstamiems visada ištiesdavo pagalbos ranką.
Jis niekada neatsisakydavo padėti, net jei pačiam būdavo sunku. Jo nuoširdumas, gerumas ir gebėjimas burti žmones paliko stiprų įspaudą visų, kas jį pažinojo, širdyse.“
Visada uždega jam žvakutę
Jurgita pasakoja, kad kas kartą grįžusi į gimtinę uždega jam žvakutę, o tėvai tai daro dažnai. Taip pat užsako šv. Mišias jo atminimui:
„Asmeniškai, jei būnu šventoje vietoje – bažnyčioje, koplyčioje – visada uždegu žvakutę, mintyse palinkiu jam gero, pasikalbu su juo, tikėdamasi, kad jis mane girdi.
Kad ir kaip keistai beskambėtų, bet arčiausiai jo jaučiuosi būdama kažkur aukštai – skrendant lėktuvu ar stovint ant kalno viršūnės. Tuo metu mintimis visada esu su juo.“
Jurgita baigia savo pasakojimą su viltimi, kuri niekada neišnyks:
„Tikrai žinau, kad gyvenimas niekada nebus toks, koks buvo. Jis niekada nebūna toks koks buvo, kiekvienam skirta patirti skausmą, tačiau tai nereiškia, kad nebegalime gyventi toliau, judėti į priekį, patirti malonių dalykų ir džiaugtis gyvenimu.
Nes toks yra gyvenimas – jis vyksta ir mes turime eiti toliau, net jei skausmas lieka su mumis, nes širdyje kiekvienas turim daug vietos ir jos užtenka tiek skausmui tiek džiaugsmui.“
Sirgo depresija
Naujienų portalas tv3.lt primena, kad tragedijos vietoje Birbiliškės kaime sudegusiame name aptikus palaikus buvo paimti mėginiai ir skubiai sraigtasparniu atgabenti į Vilnių. Policijos kriminalistinių tyrimų centro ekspertai per kelias valandas ištyrę mėginius nustatė, kad gaisravietėje rasti palaikai yra Stasio Braso, įtariamo 2020 metais nušovus policijos pareigūną ir sužeidus jo kolegę. Prie sudegusių savo namų atvažiavusi Braso žmona anksčiau pasakojo, kas atsitiko.
„Žmogus sirgo, ligonis buvo. Bet gydytis nesutiko. Nes jis nesuprato. Sirgo ne alkoholizmu, bet ir tas dadėjo. Ir depresija šiaip žmogui. Šiais laikais daug kas serga depresija. Bet kada žmogus nesusipranta, kada laikas gydytis eit“, – pastebėjo pareigūną nužudžiusio vyro žmona.
Kai buvo gautas ekspertų patvirtinimas, buvo nutraukta policijos pareigūno žudiko paieška – didžiulės pajėgos Mažeikių rajone stabdė ir tikrino automobilius bei jais važiuojančius asmenis. Pareigūnai nebuvo iki galo tikri, kad žudikas neišbėgo iš degančio namo ir nepasislėpė miške.
„Operacija tęsėsi tol, kol nustatėme asmenybę, kad tikrai kūnas, kuris rastas po sugriuvusio pastato dalimis, priklauso būtent įtariamajam. Ir buvo atliekamas tyrimas būtent kriminalistinių tyrimų centre mūsų. Ir buvo nustatyta jo asmenybė apie 12 valandą nakties“, – anksčiau sakė Telšių apskrities policijos viršininkas Remigijus Rudminas.
Kolegei pataikė į koją
Prie sudegusio kūno buvo aptiktas daugiau kaip prieš šimtą metų pradėtų gaminti karinis „Mosino“ karabinas. Spėjama, kad būtent iš jo 52-ejų metų Stasys Brasas apšaudė policijos pareigūnus.
Į juos ugnį įtariamas žudikas paleido net neišėjęs į lauką, vos tik pareigūnai prisiartino prie smurtu artimoje aplinkoje įtariamojo namo. 40-metį Mažeikių rajono policijos kinologą Saulių Žymantą kulka pakirto į krūtinę, pareigūnas mirė iš karto. Jo kolegei policininkei žudikas pataikė į koją, į kirkšnį – stebuklas, kad pareigūnė liko gyva, tokie sužalojimai smarkiai nukraujavus dažnai baigiasi mirtimi.
„Taip, sužeidimai buvo labai pavojingi, trūko vos kelių milimetrų iki šlaunies arterijos. Pacientei operacija pavyko gerai, pašalintos kulkos, žaizdos išvalytos“, – anksčiau komentavo Mažeikių ligoninės direktorius Sigitas Kaktys.
Paleidęs šūvius į atvažiavusius patrulius Stasys Brasas užsidaręs namuose sukėlė gaisrą. Degančiame name pasigirdo lyg ir šūviai, lyg ir sprogimai. Namas sudegė visiškai, liko tik akmens sienos. Buvo manoma, kad pasinaudojęs sumaištimi žudikas pabėgo. Todėl apylinkes apsupo ir šukavo gausios policijos pajėgos. Kaimynai prasitarė žinoję apie Braso laikomą šautuvą – esą jis dažnai šaudydavo į paukščius.
Grasino ir žentui
O Braso našlė tikino, nors duomenų apie leidimus ginklams pareigūnai neturėjo, policija turėjo žinoti apie nelegaliai laikomą karabiną, nes su juo dažnai vaikydavo ją pačią. Stasio Braso žmona pasiskundė ne šiaip dėl smurto, o pareiškė, kad vyras ją ketina nušauti.
„Sužinojau, kad nuvažiavęs žentui pradėjo grasint, buvo atvažiavęs su ginklu. Ir tada paskambinau, parašiau pareiškimą. Ir policija žinodama, kad su ginklu ieškojo manęs“, – kalbėjo S. Braso žmona. Ji taip pat pridūrė, kad jei būtų atvažiavusi prieš pareigūnus, vyro taikiniu būtų tapusi ji pati.
„Jie turėjo būti su apsaugos liemenėmis. Bent kalbantis su pareigūne, kuri yra gydoma, tai ji tikrai buvo užsidėjusi liemenę. Pagal informaciją iš policijos komisariato kolektyvo, kokią turim, buvo perspėti pareigūnai iš kelių kartų, kad jie turi dėvėti būtinai neperšaunamą liemenę“, – anksčiau teigė Telšių apskrities policijos viršininkas Remigijus Rudminas.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
