Būtent čia save iš naujo atrado 8-ios ryškiausios Lietuvos garsenybės – tuo įsitikinęs ir dainininkas bei projekto dalyvis Norbertas Liatkovskis.
Kaip vaikinas pasakoja itin atvirame interviu, šokdamas salsą už tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos, jis save atrado aukščiausiame tikrumo lygyje. O prisiminti tai, kas ten nutiko, iki šiol yra labai jautru.
Projektas atskleidė kitą Norberto pusę
Nors Norbertas tik nesenai atšventė savo 23-iąjį gimtadienį, žiūrovams jau yra pažįstamas iš daugybės skirtingų projektų – nuo „X faktoriaus“ iki karantino metu visą Lietuvą sužavėjusio „Didžiojo šou burbulo“.
Tačiau būtent unikalus šokių ir pažinimo projektas „Salsamanai“, suteikęs galimybę apsilankyti tolimojoje Kuboje ir perprasti salsą, Norbertui tapo pačiu tikriausiu šviežio oro gūsiu.
„Pasidariau sau išvadą, jog „Salsamanai“ tapo tuo projektu, kuriame buvau aukščiausiame savo tikrumo lygyje“, – sako jis ir atskleidžia, kaip projektas ne tik leido patirti vieną didžiausių gyvenimo nuotykių, bet ir prisidėjo prie geresnio savo paties pažinimo.
Kad privalo keliauti į Kubą, Norbertas teigia viduje supratęs iškart po to, kai sulaukė pasiūlymo tapti projekto dalyviu. Vis dėlto užtikrintam „taip“ jį pastūmėjo ir bičiuliai.
„Kai iš šono sulauki papildomo paskatinimo, yra dar maloniau. O kai sužinojau, kokiomis datomis ten būsime, ir kad tuo metu kaip tik bus mano gimtadienis, supratau, kad čia ženklas. Arba kitaip – likimas“, – pasakoja jis.
Tiesa, jis neslepia – įsivažiuoti buvo labai sunku. Juk tuo metu, kai kiti dalyviai jau buvo apsilankę bent 5-6 salsos repeticijose Lietuvoje, Norbertas įžengė tik į pirmąją.
„Bandžiau save raminti, kad tai – tik pirmoji mano treniruotė. Bet, kai pamačiau, kaip šoka ir viską žino kiti, man po pirmos treniruotės buvo tikrai ne kažką… Tuo metu galvojau, kad Kuboje kažkur kamputyje galėsiu pasimėgauti paplūdimiais, kubietišku romu ar cigaru, bet tik ne šokiu“, – prisiminęs pradžią pasakoja jis.
Ieškoti logikos Kuboje – neverta
Vis dėlto jau po kelių treniruočių Norbertas greitai prisivijo kitus, o kai lėktuvas pagaliau nusileido Kuboje, jis tik dar įsitikino, kad tinkamu metu atsidūrė pačioje tinkamiausioje vietoje.
„Tai prisiminus, iškart aplanko daugybė sentimentų. Tačiau šis jausmas – sunkiai apibūdinamas. Visų pirma dėl to, kad vos nusileidę oro uoste, iškart gyvai pamatėme tuos dalykus, apie kuriuos anksčiau mums buvo pasakoję tik prodiuseriai. Jie sakė, kad Kuboje niekuomet nereikėtų ieškoti logikos, nes ji primena didžiausią Salvadoro Dali paveikslą“, – pasakoja Norbertas.
Anot dainininko, tiek jo, tiek ir kitų lietuvių niekaip neapleido įspūdis, kad Kubą jie pasiekė ne lėktuvu, bet pačia tikriausia laiko mašina.
„Iškart pamatėme senus „Cadillac“ automobilius, ryškiausias spalvas – kitokias nei Europoje. Tai atrodė visai kitoks pasaulis nei kad esame įpratę. Akiai tai buvo labai šviežias dalykas. O ir pirmieji žingsniai Kuboje atskleidė, kad čia niekuomet nebus skubama – viskas bus sulėtėję“, – pasakoja Norbertas.
Ypač didelį įspūdį dainininkui paliko ir Kubos vaikai bei mums, europiečiams, šiandien jau labai tolima jų vaikystė.
„Nepamenu, kada paskutinį kartą esu matęs ką nors panašaus. O ir tai, tikriausiai, nebent kokiame filme. Kuboje per pertraukas iš mokyklos išbėgę uniformuoti mokiniai tiesiog gatvėje žaisdavo akmenukais – nebūdavo jokių telefonų. Tai privertė pasijausti kaip filme – tarsi vaikščiotum po filmavimo aikštelę, kurioje žmonės dirba, o ne iš tiesų taip gyvena“, – prisiminimais dalijasi jis.
Ir nors iš pradžių šioje neįtikėtinoje šalyje norėjosi įamžinti kiekvieną akimirką, Norbertas nelepia – jau po kelių dienų telefonus visi pamiršo.
„Tačiau būtent tai leido atsiskleisti mano asmenybei – gyvenimą pradėjau tiesiog gyventi. Mačiau, kaip kubiečiai džiaugiasi smulkmenomis, kaip jie reaguoja į daiktus, kurie mums atrodo įprasti. Įsijauti į jų gyvenimą, susipažįsti su jų šeimomis, namais, veikla, sužinai, kur jie sportuoja, kur šoka.
Manau, kad visa tai privertė atitrūkti nuo to paviršutiniško socialinio pasaulio ir patekti į tą tikrąjį, kuris yra ne tik toks spalvingas ir gražus – pastatai, muzika ir paplūdimiai su skaidria jūra – bet ir su ta visa spalvų ironija. Nes pasaulis, kuriame jie turi gyventi, kartu yra ir labai graudus“, – pasakoja dainininkas.
Kubą paliko su ašaromis
Vietiniai Kubos gyventojai iš tiesų yra užburiantys, o, anot Norberto, daug ko iš jų turėtume pasimokyti ir mes, lietuviai: nuo požiūrio į gyvenimą, iki požiūrio į dėkingumą, vienas kitą ar net šventes.
„Visi iš Kubos išskridome su ašaromis. Tai, kas ten vyko, mums buvo labai įdomu – galbūt todėl ir telefonai taip greitai pasidarė visai nebereikalingi, užmiršti. Po kiekvieno vakaro sėdėdavau ir galvodavau, kas čia šiandien įvyko, ir kaip aš bei visi mano bičiuliai tai padarėme? Tu imi stebėtis viskuo – tuo, kokie visi buvo atsipalaidavę, kaip į jus, šokančius, reagavo publika. Tas kubiečių atsipūtimas tave pagauna. Žinoma, mums, lietuviams, ir ne visuomet gerai mūsų nuotaikai, galbūt įtaką daro ir oras. O ten, nors žmonės ir gyvena visai kitokiame politiniame kontekste, jiems viskas atrodo taip lengva…“ – pasakoja jis.
Dar vienas kubiečių išskirtinumas – gebėjimas džiaugtis gyvenimu. O kartu – įprotis švęsti kiekvieną jo akimirką.
„Vos atvykę galvojome, jog su kubiečiais turėsime daugybę vakarėlių, nes jie puikiausiai moka juos užvesti. Tą matydami, mes, lietuviai, tiesiog turėjome pasitraukti į kamputį! Jau pirmą mūsų susipažinimo vakarą, kubiečiai mums, svečiams, parodė labai mandagų gestą – ėmė mus šokdinti, kartu dainuoti“, – prisiminimais dalijasi dainininkas.
O svarbiausia, kad tam, jog susikalbėtų ir vieni kitus pajaustų, lietuviams ir kubiečiams – nors iš pažiūros negalėtų atrodyti skirtingesni – kartais nė neprireikdavo žodžių.
Norbertas ir jo partnerė, kuri nemokėjo nė žodžio angliškai, o lietuvis – ispaniškai, tapo geriausiu tuo pavyzdžiu.
Šiandien tai prisiminęs, dainininkas šypsosi – kad tai įvyktų, tikriausiai susidėjo viskas: saulė, su niekuo kitu nesulyginamas Kuboje tvyrantis jausmas, atsipalaidavimas ir kiekvienoje gatvėje girdimas salsos skambesys.
„Anksčiau esu dalyvavęs kitame šokių projekte, kuriame taip pat kas savaitę turėjome paruošti po šokį. Ir nors ten su partnere galėjome susišnekėti net keliomis kalbomis, mums vis tiek nepavykdavo. Jokiu būdu jos nekaltinu – ir man pačiam niekaip nepavykdavo įsisavinti to, ko ji mane mokino. Kad ir kiek berepetuotume, man niekas neįlįsdavo į galvą, ir todėl, lyginant su konkurentais, mums nesisekdavo. Šiuo atveju, mano partnerė nešnekėjo jokia kita kalba, tik ispanų. Bendros kalbos, kuria galėtume susišnekėti, neturėjome. O ir vertėjas mums galėdavo pagelbėti tik tuomet, kai būdavo interneto ryšys. Kai jo nebūdavo – o taip nutikdavo dažnai – mes susišnekėdavome tik gestais. Tačiau, nepaisant to, ji sugebėjo man paaiškinti kiekvieną žingsnį“, – sako jis.
Lemtinga gimtadienio kalba
Kiekvienas prisiminti vertas nuotykis susideda ne tik iš gražių akimirkų, bet ir tokių, kurios priverčia širdį plakti greičiau, ar net galvoti, jog tai geruoju nesibaigs.
Būtent taip jau pirmosiomis dienomis Kuboje nutiko ir Norbertui, kuris… atsidūrė ligoninėje.
„Po pirmojo pasirodymo Kuboje man kažkas prasidėjo. Maniau, kad tai – panikos priepuolis, kuris greitai praeis. Tačiau staiga pradėjau nežmoniškai karščiuoti, mane ėmė pykinti, o ir kračiausi taip, kad atrodė, jog sugrius visa vila.
Vakarėlis greitai baigėsi – visi pradėjo jaudintis, kas man nutiko? Aš buvau pirmasis, kuriam toks dalykas pasireiškė, tačiau, kas laukia kitų? Išsigandome, kas bus, jei kiekvienas taip atitrūks.
Galiausiai man teko praleisti nemažai repeticijų, o pasiruošti artėjančiam pasirodymui turėjome vos valandą… Buvo tikras kosmosas – juk prieš tai visas dienas pragulėjau! O vieną dieną su visais tikriausiai jau net buvau atsisveikinęs – jausmas buvo toks, kad aš tikrai neištversiu“, – savo išgyvenimus taip ryškiai, tarsi jie būtų nutikę vos vakar, pasakoja Norbertas.
Panašūs simptomai vėliau pasikartojo ir kitiems projekto dalyviams iš Lietuvos. Tačiau įdomiausia, kad nustatyti to, kas visiems nutiko, vietiniams gydytojams taip ir nepavyko.
„Daktarai sakė, kad nebuvo jokios bakterijos. Todėl man kartais atrodo, jog tokiu būdu į mus įlindo salsos dvasia (šypsosi). O mane, matyt, ji palietė ryškiausiai. Tai paaiškintų, kodėl projekte jaučiausi atradęs aukščiausią savo asmenybės piką“, – šiandien jau su šypsena veide kalba dainininkas.
Salsa iš tiesų palietė kiekvieną projekto dalyvį – būtent todėl, anot Norberto, niekas nesistebėjo, jog visi namo grįžo su ašaroms akyse.
„Kai paskutinėmis dienomis pagaudavau save galvojantį, kaip viskas gražu, tikra, ir kaip tu tiesiog gyveni akimirkoje, būdavo labai jautru. Tikrai supratau, ką reiškia, kai žmonės sako, jog gyvenime svarbiausia mėgautis šia akimirka. Tą pajutau tik Kuboje ir tai labai prisidėjo prie mano asmenybės“, – įsitikinęs jis.
Tokia lemtinga tapo ir Norberto gimtadienio, kurį jis paskutinę projekto dieną paminėjo Kuboje, kalba.
„Visai lietuvių komandai palinkėjau iš kubiečių pasisavinti bent jau dalelę tų savybių – tikrumo ir gebėjimo mėgautis kiekviena gyvenimo akimirka – ir visa tai atsivežti į Lietuvą, kad pradėtume skleisti ir čia. Manau, kad salsa manyje liko – ta kibirkštėlė šviečiasi, tačiau dabar ją reikia dar labiau įžiebti. Tikiu, kad kai per TV3 prasidės projektas, visa tai atsinaujins. Tai prisiminti yra labai jautru – net truputį graudina“, – sako jis.
„Salsamanai“ – nuo kovo 3 d., sekmadieniais, 19.30 val. per TV3!
