Veronikos teigimu, vaikai – didžiausia jos laimė, apie kurią ji svajojo labai seniai.
Motinystė Veronikai teikia džiaugsmą, todėl ji stengiasi išnaudoti kiekvieną akimirką: „Kada tu darai, kas tau patinka, tai parašyta tavo veide. Jeigu žmogus vargsta, nesvarbu, ar turi vaikų, ar neturi, dirba nemylimą darbą ir nesidžiaugia kasdieninėmis akimirkomis, tai taip pat parašyta jo veide. Visuomet savęs paklausiu, ar esu laiminga, ar darau tai, kas man patinka.
Žinoma, būna, kad tikrai norisi pabūti su savimi, surinkti save iš naujo. Turiu vyrą, senelius, kurie leidžia man pailsėti ir atsiriboti nuo kasdieninių rūpesčių.“
Veronika atsipalaiduoja būdama viena gamtoje: „Man niekada nereikia daug laiko pabūti vienai, nebuvau išvažiavus atostogų. Iš tikrųjų, nežinau, ar norėčiau atostogauti be vaikų, man net spaudžia širdį pagalvojus, kad savaitę galėčiau būti be šeimos. Dabar tikriausiai toks etapas mano gyvenime, kuriame džiaugiuosi, kad esu.
Kai būnu viena, skaitau knygą arba būnu gamtoje, mane tai atpalaiduoja ir suteikia naujų jėgų. Kartais, kai visko per daug, einu išsimaudyti šaltame ežere, tai savotiška šoko terapija nuimanti stresą.“
Moteris atskleidė, kad jos vaikai yra labai skirtingi: „Adelė yra labai mėgsta bendrauti, jai patinka būti prie žmonių, o Kajus mėgsta būti su savimi ir jam nereikia žmonių. Visi mes kartu esame komanda, kiekviena grandis yra svarbi. Adelė labai gerai supranta, kad ji yra pavyzdys broliui. Jie kartu yra draugai, niekada nesipyksta. Dukra supranta, kad kokį brolį užaugins, toks jis ir bus.
Kadangi su vaikais praleidžiu daug laiko, stengiuosi sąmoningai išspręsti situacijas, kad vaikai neturėtų dėl ko pyktis. Stengiuosi viską paaiškinti, kad vaikai nejaustų jokių nuoskaudų. Kai stebiu savo vaikus ir kitus, matau labai didelį kontrastą.“
Veronika stengiasi vaikų vienodai neauklėti: „Kajų retai veduosi į triukšmingus renginius, nes matau, kad vaikui tai nepatinka. Adelė atvirkščiai, veržiasi visur eiti kartu, jai labai patinka. Stengiuosi atsižvelgti į jų charakterius ir prisiderinti. Labai atsakingai renkamės aplinką supančią juos, darželius ir būrelius, stengiuosi kuo ilgiau neįsprausti jų į rėmus ar taisykles.“
Tokį mąstymą moteris išsiugdė dar vaikystėje: „Kadangi nuo vaikystės lankiau kovų menus, išmokau daug Rytų filosofijos mokslo. Daug minčių ir praktikų sėmiausi iš jų. Mėgstu stebėti žmones, aplinką, analizuoti save, vakarais apmąstyti, ką padariau gerai ar blogai. Ta savianalizė leidžia pažiūrėti į savo vaikus sąmoningiau.
Vaikų aš labai norėjau, jiems ruošiausi, jie man lyg verslas, noriu juos išauginti dorais žmonėmis. Suprantu, kad tinkamo auklėjimo recepto nėra, bet jei kažkas atsitiktų, aš žinosiu, kad padariau viską, ką galėjau, juos auklėdama.“
Paklausta, ar ūgtelėjus vaikams Veronika ir toliau tęs spalvingą karjerą, šokėja šypteli: „Turiu minčių, bet kol kas apie tai nekalbu. Žinoma, turiu planų ir tikslų, bet pirmiausia derinsiuosi prie vaikų.“
