JAV gyvenanti 30-metė užaugo šalia mirusiųjų, nes jos tėvas Patas Tayloras vadovavo laidojimo namams, o paauglystėje ji net padėdavo morge, skelbė dailystar.co.uk.
Nors jaunystėje ją supo šalti kūnai, ji visada jautė, kad jos pašaukimas – dirbti su tais, kurių širdys plaka.
Tačiau tik šeimos tragedija pakeitė Lauren požiūrį į gyvenimą ir mirtį.
„Visą gyvenimą buvau šalia mirusiųjų ir visada laikiau tai normalia vaikyste, kol užaugusi supratau, kad tai neabejotinai daugiau unikali patirtis“, - pasakojo Lauren.
Pasak moters, jos tėtis daug dirbo, todėl praleisdavo svarbiausias šventes: „Buvau studentė ir savaitgaliais padėdavau savo tėčiui dirbti laidotuvėse, vežioti mirusiuosius kremuoti. Mano tėtis visada buvo labai užsiėmęs darbu laidojimo namuose. Jis praleido daug smagių dalykų, kai augau, gimtadienius, mokyklos koncertus ir pan. Jei norėdavau su juo praleisti laiko, dažnai tekdavo važiuoti kartu su juo.“
„Šis darbas tikrai nėra tipiškas darbas nuo 9 iki 5, tai darbas 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę“, – pridūrė ji.
Lauren jautė, kad šis darbas ne jai, tačiau įvykusi nelaimė pakeitė jos požiūrį į šį darbą, kai nusižudė jos bendramokslis ir pusbrolis.
Nuo tada ji žinojo, kad turi tinkamai panaudoti savo įgūdžius rūpintis mirusiaisiais.
„Paauglystėje sakiau sau, kad nenoriu to daryti dėl darbo. Tačiau kaip tik tuo metu, kai turėjau baigti vidurinę mokyklą, mano pusbrolis ir bendraklasis nusižudė. Norėjau padėti šeimoms išgyventi mylimo žmogaus netektį ir rūpintis mirusiaisiais“, – pasakojo ji.
Nepaisant to, kad visais aspektais rūpinosi, jog mirusieji būtų tinkamai palydėti, ji pastebėjo, kad ne visi labai mėgsta tuos, kurie pasirinko darbą laidojimo namuose.
„Didžiausia stigma, kurią matau, yra šalto, tamsaus ir paslaptingo, pinigų trokštančio laidojimo paslaugų teikėjo, siekiančio pasinaudoti jumis ir priversti jus nusipirkti brangiausią karstą, įvaizdis“, – teigė Lauren.
Paklausta, koks jausmas dirbti su mirusiaisiais, Lauren prisipažino: „Apibūdinčiau tai kaip ramybę ir terapiją.“
„Žinau, kad plačiajai visuomenei tai gali pasirodyti šiek tiek keista, bet aš buvau auklėjama žinant, kad mirusieji negali tavęs sužeisti. Tai gyvi žmonės, dėl kurių reikia nerimauti“, – baigdama pokalbį sakė ji.
