Renatai pasiteiravus apie Mamos dieną, Medeina atsakė, kad šios dienos ji dar nemato, kaip savo dienos, mat vis tiek galvoja apie savo mamą:
„Man visų pirma tai yra mano mamos diena, o jau kas vyksta aplinkui priklauso nuo to, ką sumąstys mano „chebra“. Daugiausia laiko tądien galvoju, ką mama davė man ir kaip galiu atsidėkoti jai už viską.“
Ji negaili gražiausių žodžių mamai ir yra įsitikinusi, kad tiek jai, tiek sesei Austėjai Landsbergienei buvo suteikta be galo daug. Besąlygiška meilė, pasiaukojimas dėl dukrų gerovės yra tos esminės priežastys, leidusios sesėms įgyvendinti savo svajones ir tikslus.
„Kiek daug drąsos reikėjo mamai turėti, kai ji mane, vos ketverių metų, pirmą kartą išsiuntė visai vasarai į Švediją, kad mokyčiausi anglų kalbos. Tiesa, tada vykau drauge su Austėja, nes ji yra už mane vyresnė, tačiau vis tiek buvo labai drąsu. Kai dabar pagalvoju apie savo dukras, ar taip galėčiau, tikrai abejoju“, – atvirauja Medeina.
Santykiai su vyro sūnumis
Laidoje M. Andriulienė atvėrė itin asmenišką ir jautrumu paženklintą savo motinystės istoriją. Nors šiandien ji – dviejų mergaičių mama, Medeina neslepia, kad tikroji jos motinystė prasidėjo gerokai anksčiau, kai būdama vos 24-erių įžengė į dviejų mažų berniukų gyvenimą kaip jų pamotė.
„Aš niekada nepatyriau su jais to, ką matydavau filmuose – kur būna „tu ne mano mama“ ir išeina. Tikrai to nebuvo. Bet tas kelias buvo ilgas“, – atvirauja Medeina.
Staiga įkritusi į šeimos gyvenimą su dviem jau šiek tiek susiformavusiais vaikais – penkiamečiu Aleksejumi ir dvejų Kostuku – ji pasirinko ne prievartinį artumo siekį, o švelnų, kantrų prisijaukinimo kelią. „Nekėliau sau tikslo pakeisti jų mamą ar tapti geriausia pamote pasaulyje. Norėjau būti jų draugė, nestumti jų į santykį.“
Toks sąmoningas požiūris pasiteisino – užsimezgusiems santykiams netrūko šilumos ir pagarbos, tačiau tai kainavo daug vidinių pastangų. Medeina pripažįsta, kad tuo metu iš savęs reikalavo neįtikėtinai daug: „Iš savęs išspaudžiau kažką nesuvokiamo.“
Įdomu tai, kad žvelgdama atgal, ji sako kartais jaučianti, jog anuomet buvo geresnė pamotė nei dabar yra mama savo biologinėms dukroms Anai ir Marijai. Tą skirtumą ji aiškina pirmiausia baime suklysti ir tuo, kad biologinė motinystė atveria visai kitą emocijų lauką – daug artimesnį, bet kartu ir jautresnį.
Darbų pasidalinimas šeimoje
Medeina neslepia – šeima, kurią ji ir vyras Liudvikas augina kartu, didelė ir dinamiška. Keturios skirtingo amžiaus asmenybės reikalauja emocinės išminties. „Mane turbūt labiausiai išvargina paprastoji buitis. Būna daug stimulacijos vienu metu: klykia Marija, Anai kažko reikia, Kostas grįžta po treniruotės ir nori pasakoti, kaip jam sekėsi, tuo pačiu metu dar Aleksas...“, – pasakoja ji, pridurdama, kad nepaisant visko, visada svajojo apie didelę šeimą.
Medeina kalba ir apie tėvystės pasidalijimą su vyru. Liudvikas, nors ir labiau linkęs laikytis tradicinių vaidmenų šeimoje, aktyviai prisideda prie vyresniųjų vaikų gyvenimo: „Kai gimė mergaitės, jis visą berniukų buitinę pusę perėmė – būreliai, reikalai.“
Vis dėlto, sako ji, Liudvikas labai rūpinasi berniukais ir yra „ūkiškas“ – žmogus, kuris padaro, ką pažadėjo, nereikalaujant tris kartus priminti. „Aš nesu ta moteris, kuriai reikia tris kartus sakyti, kad vinį įkaltų – jis tikrai daug daro“, – priduria Medeina.
Tačiau mažųjų mergaičių – Anos ir Marijos – priežiūra dažniausiai krenta ant Medeinos pečių. „Jis turbūt yra pakeitęs penkis sauskelnes ir niekada nemaitinęs – tiesiog neprisiliečia prie vaiko, kol jam nesukanka 4 ar 5“, – sako ji, bet be priekaišto, su supratingumu. „Mes tai esam aptarę.“
Nepaisant iššūkių, pora atranda būdus būti kartu. Jie nesureikšmina „pasimatymų vakarų“, nes kasdien leidžia laiką drauge. „Mes tokia pora, kuri visada kartu. Atostogauti skrendame kartu – kartą per metus, tada mėnesiui paliekame mergaites ir tai būna mūsų laikas.“
Medeina sako, kad jų ryšys paremtas nuoširdžiu noru būti šalia: „Gal tai ir yra mūsų santykių bei šeimos magija – mes nenorime būti atskirai.“
Tačiau tai nereiškia, kad viskas – tobula. „Tikrai nėra taip, kad nesipykstam. Mes pykstamės – ir gana audringai, nes abu esame degtukai, stiprių charakterių.“ Ji šypsodamasi prisipažįsta, kad kartais skraido ir puodeliai, o emocijos veržiasi per kraštus.
Santykiai su Liudviko buvusia žmona
Paklausta apie santykius su vyro buvusia žmona, Medeina pabrėžia, kad jų bendravimas – draugiškas ir pagarbos kupinas.
„Taip, mes puikiai sutariam, bendraujam. Esam šampano net išgėrusios, bet jau senokai“, – sako ji šypsodamasi.
Tokį santykį, pasak Medeinos, pavyko sukurti Liudviko dėka: „Jis nustatė taisykles, kaip mes bendrausime ir niekada neleido nei man, nei jai jų peržengti. Jei tik matydavo, kad kažkur kažkas banguoja, iškart sakydavo: mūsų visų interesas – gerai sutarti.“
Toks sveikas ir civilizuotas požiūris į buvusias šeimas, Medeinos nuomone, vis dar nėra norma, tačiau ji pastebi, kad pozityvaus bendravimo pavyzdžių daugėja ir tai teikia vilties. Santykiai tarp vaikų, pamotės ir patėvio – subtilūs, tačiau tinkamai prižiūrimi jie gali tapti stipriu ryšiu, pagrįstu pasitikėjimu.
Kalbėdama apie savo vaikų amžių skirtumus, Medeina pasidalina ir įdomia įžvalga apie save: „Man sunku išlaikyti ramybę su mažyliais, o paaugliai man visada buvo juokingi. Atrodo, kad pati dar ką tik buvau jų vietoje – gerai atsimenu tą jausmą.“
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
