Jo pokalbis su Arūnu Valinsku tampa ne tiesiog interviu, o beveik prisipažinimu gyvenimui: apie pirmą meilę, išsiskyrimus, vidinį ilgesį, baimes dėl vaikų ir besąlygišką dėkingumą už tai, ką turi šiandien.
„Aš įsimylėjau antroj-pirmoj gal klasėj. Šarūnę. Labai, labai, labai įsimylėjau“, – šypsosi Stonkus ir ta šypsena kažkur giliau slepia pirmąją širdgėlą. O jis mylėjo taip, kaip tik vaikas gali – iki kraujo, iki paskutinio pieštuko potėpio jos vardui sąsiuvinio kampe.
Jo meilės buvo tarsi metų laikai: rudenį įsimyli, pavasarį išsiskiri. Ir taip kasmet.
„Man kiekviena vasara – keistas etapas. Pradeda saulė leistis kitaip, šviesa pasikeičia, ir tada sugrįžta tie jausmai. Toks ilgesys. Atrodo, gyvenu dabar, esu mylimas ir mylintis, bet vis tiek ta ilgesio banga kyla iš kažkur seniai...“
Mantas neslepia, kad jo kelias į mergaičių širdis nebuvo tradicinis. Jis nebuvo sportininkas, nebuvo klasės „kietuolis“. Jis buvo tas, kuris „labiau į žodį, į kūno ekspresiją“.
Su berniukais jam buvo nuobodu – jie spardė kamuolį, jis kūrė pokštus. Ir su mergaitėmis rado bendrą kalbą: „Kadangi buvau jautresnis, švelnesnis – man sekėsi jas prajuokinti.“ O nuo juoko, kaip žinoma, iki širdies – tik vienas žvilgsnis.
Kalbėdamas apie dabartį, Stonkus neabejoja: „Aš įsimyliu tą pačią moterį kasdien.“ Ir čia jis nebando būti poetiškas – jis tiesiog kalba taip, kaip jaučia. Meilė, pasak jo, su metais nebūtinai išblėsta – ji gali tapti gilesnė, sąmoningesnė:
„Aš manau, kad suradau savo gyvenimo moterį. Su branda baigiasi paieškos, svarstymai, abejonės. Ir tada lieka tik dėkingumas.“
Vis dėlto net ir šiame brandos etape žmogus lieka žmogumi. Jis pasako kaip jautėsi, kai atėjo į filmavimo aikštelę ir ekrane pamatė savo mylimąją Gelminę besibučiuojančią su aktoriumi Justinu Jankevičiumi:
„Kirbtelėjo. Organizmas sureagavo. Bet tu žinai – tai darbas. Ir vis tiek... kažkas sukirba. Pasakiau jai, kad toks jausmas buvo. Ne pavydas, bet... emocija.“
Skyrybos: randai, kurie gali pasirodyti vėliau
Tačiau šviesioji meilės pusė – tik viena istorijos dalis. Kita – skaudesnė. Tai skyrybos. Tokios, apie kurias galima pasijuokti televizijos eteryje, bet tokios, kurios palieka pėdsakų: „Skaudžiausia, kad dar gausiu iš tos istorijos. Bijau, kad ji gali atsiliepti vaikams.“
Nors su buvusia žmona santykiai geri – geria kavą, tariasi dėl vaikų, netgi juokauja viešai – viduje lieka baimė. Baimė, kad vaikai augo matydami audringus, nebrandžius santykius: „Bijau, kad vaikų sielose neliktų uždelsto veikimo minų. Kad jie vėliau nepateisintų savo skyrybų sakydami: „O ką mes matėm namie?“
Mantas ne kartą kalbėjo apie skyrybas su humoru. Viešai. Kartais ironiškai, kartais kandžiai. Bet jis žino, kur yra riba. Viename televizijos projekte, kai buvo pasiūlyta vėl juokauti apie išsiskyrimą, jis pasakė: „Gal jau nebejuokaujam? Jau esam išjuokavę.“
Ir vis tiek – humoras lieka, nes tai jo būdas gyventi, o ne slėptis: „Yra momentinių emocijų, kurios sukelia nuoskaudą, bet neilgam. Viskas jau paleista.“
Paklaustas, ką moterys labiausiai vertina jame, Mantas sustoja, pamąsto ir atsako paprastai: „Esu labai empatiškas. Ne tik sau, bet ir kitiems.“
Tai, kas vaikystėje gal buvo silpnybė, šiandien tapo stiprybe. Gebėjimas jausti, suprasti, būti šalia be žodžių – tai, ko dažnai trūksta pasaulyje, kuriame visi garsiai kalba, bet retai iš tikrųjų klauso.
Visą laidą žiūrėkite čia:
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
