„Šįkart apie teatrą. Lietuvos nacionalinį dramos teatrą, kuriame man teko garbė dirbti kelerius pastaruosius metus. Kadangi esu iš jo atleidžiamas, noriu pasidalinti savo įspūdžiais. O taip pat mintimis, kokią matyčiau jo ateitį.
Žinia apie atleidimą man nebuvo joks netikėtumas, seniai laukiau tokio teatro vadovo žingsnio, jis buvo logiškas ir tikėtinas. Išeiti iš teatro man buvo pasiūlyta jau sausio pradžioje, taigi prieš mėnesį, bet nenorėjau kelti audrų ir tuo pakenkti artėjančiai spektaklio „Girti“ premjerai.
Perspėjau M. Budraitį, kad iki to laiko laikysiuosi tylos. Neslėpsiu, to paties tikėjausi ir iš jo. Deja, likus dviem dienoms iki minėtos premjeros jis paskubėjo iššauti pirmas, sukvietęs spaudos konferenciją ir joje paskelbęs apie vadovybės pokyčius teatre. Sakau „paskubėjo“, nes paprastai tokių spaudos konferencijų datos yra planuojamos taip, kad neužgožtų svarbiausios žinios – artėjančios premjeros. Ką gi, tai jo teisė. Skuba, vadinasi, bijo.
Daugeliui turbūt pasirodys, kad esu atleidžiamas už nelojalumą. Kitaip sakant, kerštas už tai, kad atvirai nestojau į M. Budraičio pusę, šiam susipykus su O. Koršunovu. Dalis tiesos tame yra, keršto motyvo esama, bet greičiau ne už nelojalumą, o už per didelį uolumą. Ir tai niekaip nesusiję su anksčiau minėtu konfliktu tarp M. Budraičio ir O. Koršunovo. Juolab nėra jokio pagrindo kalbėti apie kokią nors išdavystę. Skirtingai nuo O. Koršunovo, kurį su M. Budraičiu siejo ilgametė draugystė, mudviejų santykiai buvo išskirtinai darbiniai. Bet apie viską iš eilės.
Niekada neturėjau planų dirbti jokiame teatre, iki pat tos dienos, kai M. Budraitis prieš trejus metus pakvietė susitikti ir pasiūlė drauge su juo ir O. Koršunovu stoti prie Nacionalinio vairo.
Vėliau sužinojau visus šio kvietimo užkulisius: teatro aktoriai jau atvirai maištavo prieš jį ir jo formuojamą repertuarą, antroji kadencija ėjo į pabaigą ir jis aiškiai suvokė, kad naujo konkurso eiti šias pareigas nelaimės. Reikėjo naujo buldozerio, o dar geriau – dviejų, galinčių jį nutempti į trečią kadenciją. Koršunovo ir mano pavardės jam pasirodė tinkamiausios šiai funkcijai. Ir jis neprašovė.
Iš pradžių į šį pasiūlymą žiūrėjau skeptiškai, nesinorėjo aukoti laisvės, bet ką šis žmogus tikrai moka – tai žadėti. Patikėjau, kad teatrui esu reikalingas dėl savo tarptautinių ryšių, galinčių pritraukti pasaulinio garso režisierių ir dramaturgų, kad mes drauge galime šį teatrą padaryti flagmanu Baltijos šalyse, ir pačiais pirmaisiais metais iš tiesų gavau galimybę judėti to link. Tiesa, tuos pirmuosius metus mums su O. Koršunovu buvo pasakyta, kad kultūros ministerija neleidžia mūsų įdarbinti, nepasibaigus esamai M. Budraičio kadencijai (kad tai įvyktų, jis turi laimėti naujus vadovo rinkimus).
Šiandien, matydamas, kaip meno vadovai ir visa teatro valdymo struktūra yra keičiama kadencijos viduryje, nebežinau, ką galvoti: ar kažkas pasikeitė ministerijos nuostatuose ar M. Budraitis tiesiog tada mums melavo. Nesvarbu. Sutikome dirbti be jokių etatų ir finansinio atlygio, ir tais pirmaisiais metais buvo padarytas didžiausias darbas formuojant būsimą repertuarą.
Asmeniškai pakviečiau į Nacionalinį Jan Fabre, Gžegožą Jažyną, Ivaną Vyrypajevą. Taigi, „Soliaris“, „Nakties rašytojo“ eskizas su virtuozišku M. Nedzinsko vaidmeniu (ir vėliau M. Budraičio atšaukta premjera), „Girti“ (tariausi su I.Vyrypajevu, kad šis specialiai LNDT sukurtų naują pjesę, bet derybas perėmęs M. Budraitis galiausiai sukirto rankomis dėl 2012-aisiais jo parašytų „Girtų“).
O. Koršunovas pakvietė du savo gabiausius mokinius – Jokūbą Brazį ir Laurą Kutkaitę. To rezultatas – spektakliai „Equus“ ir „Sirenų tyla“. Greta viso to dar bendri mūsų „Miegantys“. Ir tai turėjo būti tik įžanga, daugybė didelių planų ateity. Bet tada M. Budraitis laimi konkursą, gauna trokštamą naują kadenciją ir santykiai kardinaliai pasikeičia.
Jaučiu, kaip tyliai, bet nuosekliai esu stumiamas lauk. Viskas, ką bepasiūlyčiau, yra ignoruojama. Taip vieną, antrą, trečią, šeštą, septintą kartą... Ir, aišku, mano kantrybė trūksta. Atėjau dirbti, o ne klausytis nuolatinių jo „ne“. Susirenku savo pasiūlymus ir atsitraukiu nuo repertuaro formavimo. Matyt, reikia pauzės, po kurios vėl galėsime dirbti kaip dirbę.
Pasirodo, nė velnio. Mano atsitraukimas yra būtent tai, ko jis siekė. Ir tai tik jo kovos pradžia. Man vis dar lieka šiuolaikinės dramaturgijos reikalai: „Versmės“ festivalis ir ilgai planuotas Lietuvos nacionalinės dramaturgijos konkursas su solidžia (10000 eurų) premija, pastatymo šiame teatre garantija ir daugybe kitų bonusų.
Taigi šiuolaikinei Lietuvos dramaturgijai tikrai reikšmingas įvykis, kuris buvo įrašytas mūsų rinkiminėje programoje ir apie kurį kuriančiųjų tarpe jau iš nuogirdų plačiai žinoma, laukiama ir ruošiamasi.
Ruošiamės ir mes: šlifuojami konkurso nuostatai, kuriamos statulėlės laimėtojams, sukviečiama tarptautinė žiuri. Viskas – po dviejų dienų skelbsime startą. Ir staiga M. Budraitis man sako: nėra pinigų premijai – turime atšaukti konkursą.
Klausiu: galbūt nukelti? Ne, atšaukti visiškai. Bet jis juk buvo įrašytas mūsų rinkiminėje programoje (su kuria jis laimėjo konkursą), kaip vienas pamatinių Lietuvos dramaturgijos skatinimo renginių. Ir čia išgirstu jo atsakymą, kuris mane nuginkluoja: „Nesijaudink, tos visos programos skirtos tik rinkimams. Po to jų niekas nebetikrina“.
Taigi, noriu viešai atsiprašyti visų savo kolegų dramaturgų, esamų ir galbūt būsimų, kuriems šis konkursas galėjo atverti duris į teatrą. Man nepavyko. Akivaizdu, kad pinigai (numatyta premijos suma) čia niekuo dėti. M. Budraičiui tiesiog reikėjo galutinai išstumti mane iš „savo teatro“.
Pokalbio apie atleidimą metu jis miglotai pabandė įvardinti priežastis. Pirmoji: mes atėjome kaip komanda, o kadangi O. Koršunovas išėjo, laikas išeiti ir tau. Logika geležinė! Į mano klausimą, ar tokiu atveju neturėtų išeiti ir jis, tik ironiškai šyptelėjo. Suprask: kalbu visiškas nesąmones – jis čia yra nepajudinamas.
Ir antroji: atėjau su pernelyg daug idėjų, pasiūlymų ir ambicijų, o kolektyvas buvo jau nusistovėjęs, žmones tai erzino.
Taigi, kaip ir sakiau, už per didelį uolumą. Pokyčių ir didelio, ryškaus teatro ambicijų čia reikėjo tik ministerijos popieriams (kurių vėliau niekas netikrina). Kad būtų laimėtas eilinis konkursas.
Taip, aš turėjau ambicijų, kitaip kokio velnio reikėjo mane čia kviesti. Iki šių pareigų dvejus metus formavau Estijos Vaba Lava teatro repertuarą. Per tą laiką išleidau devynias tarptautines premjeras, dalis šių spektaklių vėliau gastroliavo Rygoje, Vilniuje, Varšuvoje ir Zagrebe. Tarp jų ir Kamilės Gudmonaitės „Ledynai“, po kurių premjeros Taline ji buvo iškart pakviesta dirbti vienoje prestižiškiausių Europos scenų – Berlyno Deutsches teatre.
Už šiuos du sezonus gavau aukščiausią Estijos teatro apdovanojimą (mūsų Auksinio kryžiaus atitikmenį). Vidutinis ten mano prodiusuoto spektaklio biudžetas buvo 25000 eurų. Iš viso (kart devyni) – 225000. O tai yra vieno didelio LNDT spektaklio biudžetas. Suprantama, kad turėjau ambicijų – padaryti dešimt kartų daugiau ir geriau, nei man pavyko Estijoje. Ir tuo suerzinau kolektyvą.
Tik klausimas – kokį kolektyvą? Jo artimą kelių favoritų ratą? Teko girdėti šios M. Budraičio kadencijos pradžioje susirinkime jam reiškiamą teatro technikų nepasitenkinimą, kad Nacionaliniame nebeliko ryškių pastatymų, tokių kaip „Išvarymas“ arba „Katedra“ (nežinau, sutapimas ar ne, bet žmogus, tuomet kėlęs šiuos klausimus, šiandien jau teatre nebedirba).
Taip pat dar teko sudalyvauti paskutiniame teatro Meno Tarybos posėdyje, kuriame buvo kalbama apie O. Koršunovo atleidimą. Ir kai aktorių atstovė, paklausta apie visą šią situacija, pradėjo kalbėti, kad, atmetus O. Koršunovo emocijas, jo išsakytuose žodžiuose yra labai daug tiesos, kad teatre iš tiesų yra „baudžiava“, aktoriai įbauginti ir delegavo ją čia tai išsakyti, ji buvo grubiai nutildyta, tvirtinant, kad teatre yra viskas puiku ir visi viskuo patenkinti. Visa tai girdėjo posėdyje dalyvavę daugybė garbingų žmonių, tarp jų ir kultūros viceministrė – jie man neleis sumeluoti.
Baigiant apie savo asmenį: tai, kad esu dar ir kuriantis dramaturgas, garsiausias iš gyvųjų Baltijos šalyse ir galbūt šiuo metu geriausios savo formos, M. Budraičio apskritai nedomino. Taip, pasirodė „Miegantys“, bet jie buvo parašyti seniai. Apie kokį nors naują kūrinį nebuvo netgi minčių.
Aišku, turėjau sumanymų, kūrybinių planų, bet santykiai buvo tokie, kad galvodamas, kam tai pasiūlyti, kreipdavau savo žvilgsnį į visus įmanomus teatrus, išskyrus tą, kuriame dirbau pats.
Jų pastatymai dar šiais metais išeis Taline, Berlyne ir Štutgarte. Į Lietuvos Nacionalinį, kol jam vadovaus M. Budraitis, man, suprantama, kelių nebėra. Kaip ir O. Koršunovui.
Ir čia laikas pereiti prie svarbiausios šio teksto dalies: M. Budraitis turi atsistatydinti. Kitaip Lietuvos teatre mes turėsime ypatingai toksišką situaciją. Kad ir kaip kam norėtųsi, savaime čia tvyranti įtampa jau nebeišgaruos. Jis turi atsistatydinti arba būti atstatydintas, kaip politikoje atstatydinamas ministras pirmininkas, kai visi jo ministrai išeina, ir skelbiami išankstiniai rinkimai. Taip, aš žadu juose dalyvauti su savo komanda. Drauge su kitais kandidatais, tarp kurių įmanomas ir M. Budraitis.
Jo naujausias manevras, formaliai pasikviečiant tris jaunus režisierius į meno vadovo poziciją, yra tik akių dūmimas. Arba tiksliau: labai negarbingas gyvojo skydo naudojimas. Maždaug, nuo šiol kiekvienas į jį besitaikantis, pataikys į tris jaunus kūnus ir bus apšauktas naikintoju visko, kas jauna ir progresyvu.
Savirealizacijos prasme šie trys režisieriai ir iki tol turėjo idealias sąlygas kurti LNDT (taip pat ir šimtaprocentinį mano pritarimą savo sumanymams). Du iš jų tai ir darė, o trečią (be abejonės, talentingiausią iš visų Lietuvos jaunųjų) – Kamilę Gudmonaitę – aš pats asmeniškai nuo pat kadencijos pradžios įkyriai kviečiau statyti šiame teatre.
Tik tuomet M. Budraičiui vis neįtikdavo jos siūlomų socialinių spektaklių projektai ir ji juos realizuodavo Oskaro Koršunovo arba Vokietijos teatruose. Dabar jis staiga ją prisiminė.
Įsivaizduoju, kiek gražių pažadų šiuo metu dalinama jauniesiems režisieriams, kaip jie čia galės padaryti nuostabų, progresyvų teatrą, kokio dar nėra buvę mūsų padangėje. Negalės. Kol ten bus M. Budraitis. Tai yra funkcionierius, kuriam nerūpi dideli užmojai. Jis neturi jokių ambicijų, išskyrus vieną – išlikti šiame poste kaip įmanoma ilgiau. Kuriame jis yra jau dvylika metų ir planuoja dar būti aštuonerius, nes įstatymas dėl dviejų kadencijų limito buvo priimtas jam esant antrojoje.
Taigi jo planuose – 20 metų. Tokiu atveju mes turėtume pirmosios kadencijos M. Budraitį (2010-2015), antrosios (2015-2020), trečiosios (2020-2025) ir ketvirtosios (2025-2030). Ar jums tai nieko neprimena? Kalbu išskirtinai apie teatrą – sovietines teatro imperijas, kai vadovas, kartą paskirtas į postą, jame išbūdavo iki savo mirties.
Šiandien ši tradicija toliau yra puosėlėjama Rusijoje. Kartais pasitaiko Vakaruose (F.Kastorfo, T.Ostermajerio atvejai Berlyno teatruose), bet tai yra ypatingo ryškumo legendinės teatro asmenybės.
Baisiausia, kad naujos kadencijos M. Budraitis nuolat kovoja su savo ankstesnių kadencijų palikimu. Šiandien, prisidengdamas teatro rekonstrukcija, jis kiek galėdamas marina geriausius savo pirmosios kadencijos spektaklius. Kadencijos, kurią aktoriai įvardija kaip šio teatro aukso amžių. „Išvarymas“, „Katedra“, „Didvyrių aikštė“ ir daugybė kitų spektaklių yra jau daug metų nerodomi. Neva, didžioji scena remontuojama, o kitur jų rodyti neįmanoma.
Vienintelis „Išvarymas“ dėl savo rekordinio populiarumo buvo rodomas arenose, kaskart rinkdamas po keletą tūkstančių žiūrovų, bet galiausiai pandemija leido padėti į lentyną ir jį. Betgi jau metai, kai pandemija baigėsi, ir aš ne kartą jo klausiau, kodėl „Išvarymas“ negrįžta į arenas? Atsakymas būdavo: nuostolinga, neapsimoka. Nuostolinga? Su keliais tūkstančiais garantuotų žiūrovų, iššluojančių bilietus, vos tik šie pasirodo prekyboje?
Kaip galima kovoti su savimi ankstesniuoju? Labai paprastai. Tiesiog pirmosios kadencijos repertuarą formavo ne jis, o tuometinis meno vadovas Audronis Liuga. Kuris, vos tik M. Budraitis ant šių laurų laimėjo antrąją kadenciją, buvo atleistas.
Kiekvienu tokiu atveju M. Budraičiui užauga sparnai ir ima atrodyti, kad jis pats gali padaryti taip pat arba dar geriau. Po kelių nesėkmingų bandymų jis suvokia, kad vis dėlto negali ir vėl kviečiasi tuos, kurie gali. Tada jam vėl pasirodo, kad gali pats, atleidžia anuos ir taip pasaka be pabaigos.
Jei M. Budraitis liks vadovo pareigose, beveik neabejoju, kad taip pat nuožmiai bus susidorojama ir su ryškiausiais šios kadencijos pradžios spektakliais, tai yra visais tais, kurių prasidėjimą inicijavau aš arba O. Koršunovas. Tam nereikia didelių pastangų: techninės problemos, aktoriaus liga, režisierius laiku neatvyko atnaujinti spektaklio. Vieną sezoną nerodai ir kitą jau nurašai – išmeti į šiukšlyną.
Ką jis dar šiandien daro – tai bando įkalti pleištą tarp dviejų teatralų kartų. Pašalindamas mus ir į mūsų vietą kviesdamas jaunuosius, tikisi, kad šie jam padės susidoroti su mūsų palikimu teatre. Tokiu būdu mes nekęsime jų, o jie – mūsų. O jis liks ant pjedestalo kaip didysis teatro reformatorius. Būtent tai ir yra jo kuriama toksiška situacija.
Nacionalinis teatras privalo likti atviras visiems: ir meistrams, ir jauniesiems. Jis turi per daug potencialo ir jam skiriamų lėšų, kad aptarnautų tik vieną kartą. Ar M. Budraitis to nesupranta? Supranta, tik jau kitaip nebegali. Jis jaučiasi nesaugus, todėl visi teatro resursai, strategijos ir viešieji ryšiai yra pajungti vieninteliam tikslui – jo išlikimui vadovo poste. Vadovo, kuris menine prasme yra absoliutus nulis.
Per trejus bendradarbiavimo metus iš jo neišgirdau nė vienos repertuarinės idėjos. Gal tai ir nebūtų problema, jei jis, sau tą pripažinęs, užsiimtų teatro remontu ir meninę dalį leistų formuoti tiems, kurie tai išmano – turi skonį, viziją, svorį. Arba lavintųsi pats, bent kartą ar du per metus išvykdamas į didžiuosius teatro festivalius. Pamatytų, kokios yra tendencijos dominuojančiuose Europos teatruose.
Deja, tokio smalsumo M. Budraitis neturi. Teatre yra pilkasis kardinolas, kuriuo jis aklai pasitiki. Kurį kažkodėl vis vengiama viešai įvardinti ir paskirti meno vadovu. Vietoje to, nuolat kuo nors prisidengiama: tai Koršunovu su Ivaškevičium, tai trim jaunaisiais režisieriais.
Tiesa, pastarojo paskyrimo atveju, jau net nebandoma slėpti, kad naujieji meno vadovai yra tik fikcija. M. Budraitis atvirai skelbia, kokias funkcijas yra jiems numatęs: vienas rūpinsis teatro edukacijos ir dramaturgijos klausimais, kitas – renginiais, vykstančiais ne scenoje, trečias – sezono pristatymo kampanijomis. Betgi visa tai yra tik užklasinė veikla, nieko bendro neturinti su meno vadovo funkcijomis.
Visi tiesiog jau įprato, kad Nacionalinis yra toks vidutinis teatras netgi Lietuvos teatrų kontekste, jau nekalbant apie platesnius vandenis, ir kitaip, matyt, būti negali.
Patikėkite, dar ir kaip gali. Su tokiu biudžetu, dešimt kartų didesniu nei kitų Lietuvos teatrų, iš jo galima padaryti brangakmenį. Teatrą, į kurį dirbti veržtųsi geriausi Europos režisieriai (jau nekalbant apie lietuvius ir kitų Baltijos šalių talentingiausius), kurio spektaklių specialiai į Lietuvą važiuotų žiūrėti užsienio publika. Ir tam tereikia idėjų ir noro, pinigų jis turi pakankamai.
Tuo tarpu šiandien tai yra naujomis kiliminėmis dangomis dengtas negyvas teatras. Net baisu į jį dieną užeiti – tokia tyla, kad net spengia.
Dideli modernūs Europos teatrai jau seniai nebėra tik vakarais atsidaranti dėžė, kurioje įvyksta spektaklis, publika paploja ir dėžė užsidaro. Tai nuolatine gyvybe pulsuojančios erdvės: knygynai, kavinės, diskusijos, paskaitos, parodos ir dienos gale apogėjus – spektaklis. Lietuvos Nacionalinis turi viską, kad tokiu taptų, išskyrus vadovo valią.
Čia nėra net Kalėdų šventės, skirtos kolektyvui. Nėra Teatro dienos. Premjerų furšetai tokie pilki ir formalūs, kad gėda prieš visas fizines ir emocines jėgas spektakliui atidavusius aktorius. Norisi kuo greičiau juos iš ten išsivesti ir padaryti tikrą šventę kur nors miesto barų sukūryje.
Sakysite, kam tos šventės? Teatras yra skirtas darbui. Nesutinku. Jei šventės nebus teatre, jos nepajus ir žiūrovas. Visi formaliai atidirbsime ir skirstysimės po namus. Kas šiuo metu ir vyksta Nacionaliniame.
Todėl taip, aš kviečiu M. Budraitį į dvikovą – civilizuotą idėjų dvikovą. Vadovas, sukėlęs tokią krizę svarbiausiame šalies teatre, turi trauktis. Garbingai pasitraukęs, jis gali siekti naujo pasitikėjimo mandato. Jei jis mane nugalės, aš nukelsiu prieš jį kepurę. Jei nugalės kas nors trečias – puiku.
Kitu atveju, viską paliekant esamai inercijai, mūsų laukia stagnacija. Teatro kūrėjai turi galiojimo laiką. Aktoriai sensta. Jie nori ryškių vaidmenų savo geriausiu laiku. Tuo tarpu dabar jiems tenka vien tyliai iš kampo stebėti, kaip savo karjeros peripetijose vartosi šio teatro vadovas. Jau netgi nebe karjeros, nes ambicijų ten seniai nebėra – tiesiog išgyvenimo.
Ar aš tikiu, kad M. Budraitis mane išgirs ir savo noru atsistatydins? Ne, nesu toks naivus. Ir netgi manau, kad jis dėl to nėra kaltas. Kalti mes, leidę jam laimėti tą nelemtą trečią kadenciją. Dviejų kadencijų limitas yra seniai patikrinta demokratinio egzistavimo sąlyga ir ji galioja ne tik politikai. Bet kokia valdžia turi savo grimasas, ji užvaldo žmogų ir ilgainiui visi jo resursai yra pajungiami vieninteliam tikslui – ją išlaikyti. Deja, pats nuo šito narkotiko jis nulipti jau nebegali. Jam reikalinga pagalba“, – skelbė M. Ivaškevičius.
