Socialiniuose tinkluose vyras dalinosi kelionės įspūdžiais, kur pranešė, kad įkopė į 5 km aukščio kalną.
Naujienų portalui tv3.lt jis paatviravo, kad idėja kilo besiklausant draugų apmąstymų apie jų ekspediciją į kalnyną.
„Prieš metus sėdėjau savo brangių bičiulių kompanijoje, kurie netikėtai pradėjo kalbėti apie kelionę į Araratus, kaip vyrai kops į kalną. Kažkaip net nepagalvojęs jungiausi į bendrą pokalbį, pasakiau, kad keliausiu su jais. Jie į mane taip pasižiūrėjo nustebę: „Liudai, kad tu kopsi į kalną?.. Kaži ar čia tie dainininkai turi tiek fizinio pasirengimo kopti į kalną“.
O aš atšoviau, kad dar yra metai viską pakeisti, fizinio pasirengimo bus galima gauti ir susirinkti visokių reikmenų. Tie metai man vis tukseno, kad turiu ruoštis, nes čia nemenkas iššūkis.
Čia ne Everestas, bet 5 kilometrai reikalauja didžiulio pasirengimo ir techninių priemonių. Visus tuos metus rinkausi daiktus, kad būtų nesunku, kad daiktus galėčiau panaudoti darkart. Ir pradėjau fiziškai treniruotis“, – kalbėjo jis.
Pasiruošti padėjo dukra
Liudas atvirauja, kad labiausiai treniruotis jam padėjo pusantrų metukų dukra. Ją užsidėjęs ant nugaros jis kasdien keliaudavo aplink kaimą.
„Tikiuosi, kad ir po Araratų ta tradicija pasivaikščiojimo išliks. Aišku, gal kiti vyrai buvo labiau pasiruošę ir lankydavo sporto sales, aš tam neturėdavau laiko. Tad turėjau tiek pasirengimo, kiek mane ištreniravo dukra. Kelionė buvo gan sunki, pradėjome savo kopimą nuo 2 km aukščio. Paskui teko nakvoti dar dviejose stovyklose iki pat viršūnės“, – teigė Liudas.
Pats kopimas nebuvo iš lengviausių – kasdien jie lipdavo po kilometrą vertikaliai į viršų. Kopti tekdavo ir akmenimis, ir slidžiais takais, kur vos koja nustovi.
„Paskutiniame kilometre jau atsirado sniegas, šaltis, ledynas. Tada užsidėdavau tokias kates ant batų, kurios sminga į sniegą, ledą ir kopdavome pamažu. Bijojau, kaip eisis pats kopimas – visgi visiems, kas galvoja kopti, rekomenduoju, nes yra ganėtinai užkopiama. Lėtai koja už kojos judėdavome aukštyn į kalną.
Viskas vyksta ne greitai ir efektingai, o lėtai, kvėpuojant, po vieną koją dedant. Po truputį per 5-6 valandas ir įveikdavome kilometrą į viršų“, – kelionės įspūdžiais dalinosi Liudas.
Nuovargis buvo didžiulis – pašnekovas neslepia, kad taip pavargdavo, kad net nesugebėdavo aplink pasigrožėti atsivėrusiais vaizdais.
Visgi kelionę jis vadina „gyvenimo kalnu“ ir neslepia nežinantis, ar norėtų darkart leistis į panašią avantiūrą.
„Galvojau, kad turėtų atsiverti itin gražūs vaizdai, bet iš tiesų taip pavargsti, kad matai tik prieš tave esančio žmogaus kulnus. <...> Bet iš tiesų viskas buvo daroma ne dėl vaizdo. Norėjosi bent vieną kartą užkopti į kalną, į kurį negalima užvažiuoti automobiliu.
Norėjau patikrinti savo jėgas, ar esu fiziškai silpnas, ar ištvermingas. Norėjosi patikrinti save ir vyriškoje kompanijoje, tarp skirtingų žmonių.
Patikrinau, ar valios turiu ne tik scenoje, šeimoje, bet ir fiziniame iššūkyje. Vienu metu galvojau, kad neužlipsiu, bet finalas buvo pasiektas. Ir dabar manęs klausinėja, ar lipsiu į dar kokią kitą viršukalnę. Ne, tai buvo pirmas ir paskutinis mano kalnas“, – juokiasi vyras.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
