Ir iš tiesų – daugybė aplankytų šalių bei ore užgimusi meilė priverčia galvoti, kad taip realybėje nebūna. Vis dėlto panašu, kad būna – naujienų portalui tv3.lt Brigita atskleidė įdomiausius savo darbo faktus bei papasakojo, kodėl jau 3 metus niekaip negrįžta į gimtąją Lietuvą.
Stiuardesės profesija vis dar atrodo kaip ne itin dažna. Kaip nusprendei savo jėgas išbandyti būtent šioje srityje?
Niekuomet nesvajojau užsiimti tuo, ką dabar dirbu. Kartais gyvenime mus suranda tam tikri dalykai, galimybės ar žmonės. Manau taip nutiko ir man. Labai svajojau keliauti ir pamatyti šį platųjį pasaulį. Dar gyvendama Lietuvoje, sapnuodavau apie lėktuvus turbūt kas mėnesį, – taip lyg mano pačios pasąmonė rodė, kaip aš troškau pokyčių ir norėjau ištrūkti iš savo narvelio.
Būdama „Erasmus“ studijų programoje, pamačiau nemažai Europos šalių ir tai mane dar labiau įkvėpė pamatyti tolimesnius kraštus. Kuomet lankiausi Pietų Prancūzijoje (Nicoje), einančias oro uostu pastebėjau stiuardeses – jų šypsenos ir uniforma man paliko didžiulį įspūdį. Nuo to laiko negalėjau nustoti galvoti apie šį darbą. Kuo labiau domėjausi šiuo darbu, tuo labiau norėjau šio iššūkio ir žinojau, kad nepasiduosiu tol, kol šis noras nepavirs realybe.
Kiek laiko jau dirbi šį darbą?
Birželio 17-tąją praėjo lygiai 3 metai, kai čia atsikrausčiau, ir net pačiai sunku suvokti, kaip greit prabėgo šis laikas. Bet tai vienareikšmiškai buvo ir yra pats įsimintiniausias nuotykis mano gyvenime. Esu be galo dėkinga savo užsispyrimui, o galbūt – likimui, kad nepaisant vidinių būgštavimų ar kitu žmonių atkalbinėjimų, nepasitikėjimo savo gabumais, aš sugebėjau išsikovoti galimybę pamatyti pasaulį ir patirti šimtus nepakartojamų nuotykių.
Kaip atrodo tavo darbo grafikas?
Mano grafikas kas mėnesį yra absoliučiai skirtingas. Apytiksliai skraidome po 100 valandų per mėnesį. Dažnai pasitaiko, kad vykstu į naują šalį ar naują miestą, ir turbūt sunku patikėti, bet net ir per 3 metus nesibaigiančių kelionių, aš sugebėjau pamatyti tik apie 34% pasaulio šalių. Dar laukia ilgas sąrašas norimų aplankyti vietų, bet viskas savo laiku. Aš neskubu pamatyti visko, ir tada apsistoti vienoje vietoje. Manau, kelionės visada ir liks mano gyvenimo būdu.
Būna, kad per mėnesį apsilankau keliuose žemynuose – Afrikoje, Amerikoje, Azijoje ar Europoje. Šį mėnesį lankiausi Vašingtone, Balyje, Birmingame ir Honkonge. Neseniai grįžau iš naktinio skrydžio į Indiją ir atgal į Dubajų, o dabar, atsakinėdama į šiuos klausimus, kažkur mintyse galvoju, ką turiu susipakuoti į rytojaus skrydi į Barseloną.
Ne paslaptis, kad daugelis merginų nemoka susikrauti lagamino – visuomet jį pripildo daugybę nereikalingų daiktų, krūvomis drabužių. Tau, tikriausiai, su šia bėda susidurti netenka – kaip sugebi jausti saiką ir ką visuomet rastume tavo lagamine?
Jei labai nuoširdžiai, tai nekenčiu pakavimosi. Net ir po 3 metų, kartais nežinau, ką pakuotis į tam tikrus miestus ar šalis. Būna dažnai persipakuoju, ar kažką pamirštu. Priklauso ir nuo to, ar planuoju apsipirkinėti – tada kuo tuštesnis lagaminas, tuo geriau (juokiasi).
Tačiau visada renkuosi patogią avalynę. Deja, nesu iš tų merginų, kurioms svarbiau atrodyti gražiai, bet jausis nepatogiai. Dažnai tenka vaikščioti didelius atstumus, o tai būna po ilgos darbo dienos (ar nakties) lėktuve, tad aukštakulniai ar aptempti rūbai tikrai nėra mano prioritetas.
Visada stengiuosi rasti tą aukso viduriuką, bet iki šiol nesuradau paslapties, kaip pakavimąsi paversti bent truputį mažiau chaotišku. Meluosiu, jei sakysiu, kad pasiruošiu skrydžiui dieną prieš. Beveik visuomet pakuojuosi 10-15 minučių prieš išeinant pro duris, o tai yra labai blogas įprotis.
Tavo socialiniai tinklai lūžta nuo įspūdingų nuotraukų – ar populiarumas juose gimė kartu su tavo darbu, kelionėmis?
Nepavadinčiau savęs populiaria – dalinuosi savo nuotykiais ir kelionėmis internetinėje erdvėje, nes man tai suteikia džiaugsmo. Universitete studijavau filmus ir televiziją, o fotoaparatai ir kadrų užfiksavimas mane traukė jau nuo pat mažens. Manau, sekėjai tą ir pastebi, jei kažkas myli tai, kuo dalijasi internete, arba, priešingai, tam žmogui tai nesvarbu.
Aš dažnai stengiuosi iš anksto apgalvoti, kokia sekančia nuotrauka ar vaizdo įrašu noriu pasidalinti savo socialinių tinklų paskyrose. Viskas prasidėjo, kai gyvendama Vokietijoje rašiau gyvenimo būdo tinklaraštį, kuriame dalinausi savo tuometinio stiliaus nuotraukomis bei mintimis. Išsikrausčius į Dubajų supratau, kad būtų smagiau pereiti prie vaizdo įrašų, nes tinklaraščiai pasidarė mažiau populiarūs. Tuomet, 2018 metų gegužę, „Daily Mail“ apie mane paviešino straipsnį, kuris atvedė tūkstančius sekėjų iš viso pasaulio.
Jau kurį laiką tavo paskyroje matyti ir tavo mylimasis. Ar jus suvedė bendras darbas? Kaip pavyksta kartu keliauti, susiderinti grafikus?
Su JD susipažinome prieš daugiau nei pusantrų metų viename skrydyje, ir tai buvo lyg meilė iš pirmo žvilgsnio, bent jau iš mano pusės (juokiasi). Niekada gyvenime nesu to jautusi, bet kai tik jį išvydau, iškart pastebėjau, kad jis mane traukia lyg magnetas.
Būsiu atvira – esu gana savikritiška, todėl labai neprisisvajojau ir mintyse iškart sau pasakiau, kad nieko nebus. Bet taip nutiko, kad po ganėtinai trumpo laiko pradėjome susitikinėti ir dabar esame kartu. Žinoma, mūsų gyvenimo būdas yra šiek tiek komplikuotas. Kartais pasimatome kartą į savaitę, o kartais turime daug išeiginių drauge. Iki šiol visada atostogavome kartu, tad tikrai negaliu skųstis laiko drauge stoka.
Kiek šalių šiuo metu esi aplankiusi?
Esu aplankiusi virš 80 šalių, įskaitant ir tas, kuriose tik apsilankau su darbu, nors ten nakvoti ir keliauti neliekame. Tai tokios šalys kaip Iranas, Irakas, Pakistanas ir t.t. Kadangi jos yra vos pora valandų nuo Dubajaus, mes ten nuskrendame ir grįžtame atgal su nauja grupe keleivių į Dubajų.
Kaip dažnai grįžti į gimtuosius namus?
Labai gėda prisipažinti, bet Lietuvoje nesilankiau virš 3 metų. Pasitaikius kiekvienai galimybei kažką pamatyti ar kažkur nukeliauti, visada išvykdavau į naują vietą, bet dabar nusprendžiau kelioms dienoms apsilankyti Lietuvoje liepos mėnesį, iškart po savo 25-tojo gimtadienio. Tiesiog pajutau keista norą apsilankyti gimtinėje ir pamatyti draugus, tėtį. Taip pat planuoju grįžti draugės vestuves rugsėjo mėnesį šiek tiek ilgesniam laiko tarpui, tačiau ne ilgiau, nei savaitei.
Ar yra kokia taisyklė/įprotis, ką visuomet padarai apsilankiusi naujame mieste?
Labai dievindavau pirkti magnetukus, kol supratau, kad ant šaldytuvo nebėra vietos, taip pat kvailas įprotis pirkti raktų pakabukus. Esu šių mažų suvenyrų vergė, bet bandau su šiuo įpročiu kovoti, nes paprasčiausiai nėra prasmės švaistyti vietą ir pinigus, kadangi jų nenešioju ir jie tiesiog guli. Juk vis tiek geriausi prisiminimai lieka atmintyje.
