Naujienų portalui tv3.lt G. Ševčenko atvirai papasakojo apie savo rutiną, dabartinę mitybą, pasidalino mintimis apie tai, kodėl varžybos bent kol kas – nebe jai, bei įvardijo dažniausiai pasitaikiančias priežastis, dėl ko kai kurios merginos bijo sportuoti.
Niekam ne paslaptis, kad sportas – neatsiejama jūsų gyvenimo dalis, esate pelniusi daugybę apdovanojimų. Ar ir dabar ruošiatės varžyboms?
Šiuo metu manęs dažnai klausia, ar dar sportuoju, ar dar dalyvausiu, ar ruošiuosi. Į klausimą, ar dar sportuoju, atsakau taip. Tiesiog tiek to nebeviešinu – sportuoju sau. Nebėra noro tuo dalintis, nes dabar kas antras tai daro – visi motyvatoriai (šypsosi).
Kas liečia varžybas, pasiekiau šiame dalyke daug – laimėjau „Pro“ kortą. Tai reiškia, kad Lietuvoje dalyvauti tarp mėgėjų nebegaliu. Galiu tik kartu su profesionalais, o tokios varžybos Lietuvoje nevyksta. Visada svajojau turėti šį titulą. Ir dabar, kai jį turiu, suprantu vieną dalyką – turiu du kelius. Arba sportuoti dėl savęs, palaikyti gražią formą, sveiką gyvenseną, arba vėl auginti masę (mano kategorijoje čia reikalingos dar didesnės kojos, sėdmenys) ir ruoštis į „Pro“ sceną.
Pasakysiu tiesą – auginti masės aš nebenoriu. Kodėl? Taip atrodyti aš tikrai nenoriu. Gerbiu šio sporto atstoves, bet būti tokia – ne, ačiū. Forma, kurią buvau pasiekusi, man yra riba, kurios peržengti nenoriu. Ant scenos – viena, tai varžybinė forma. O kas, kai truputį atleisiu vadeles? Kai raumuo pasidengs riebaliuku? Banginis būti nenoriu.
Manau, visada reikia jausti saiką ir laiku pasitraukti. Savo aš jau pridalyvavau ir nebejaučiu noro tai daryti – bent jau kol kas. Kas žino, gal ateis laikas ir sakysiu – varau! Bet kol kas, man scenos gana. Dabar norisi apmažinti aštrias apimtis – kol kas tai sekas neblogai.
Noriu apsirengti suknelę be rankovių ir neatrodyti tokia raumeninga. Nesupraskite klaidingai – nežadu pamesti visko, ką turiu, bet jau dabar jaučiuosi gerai, švelnesnė, ir ne iš vieno žmogaus jau išgirdau: „Žinok, kaip dabar atrodai, yra labai gerai. Sustok čia“. Palaikau raumenukus, mažinu riebaliuką, palaikau „X“ formą, bet daugiau ir nebeauginu.
Kuo įprastas jūsų sporto ir mitybos grafikas skiriasi nuo to, kai ruošiatės varžyboms?
Realiai tik kalorijų kiekiu, na, ir, žinoma, tiesiog leidi sau daugiau, bet ne per daug. Anksčiau visada gaminau pati – kai ruošiesi varžyboms, nenoriu kitiems patikėti tokios atsakomybės, nes kiekvienas gramas yra svarbus. Viskas valgoma pagal trenerio sudarytą mitybą, viskas sveriama. Kas savaitę tikrinama forma, žiūrima, kas keičiasi, jei reikia –maisto kraniukas prisukamas, jei viskas pagal planą – valgai viską, kaip surašyta ir toliau.
Dabar jau gal pusę metų savo maisto grafiką patikėjau Pauliui Ratkevičiui. Kiekvieną dieną 9 ryto į namus gaunu visos dienos maistą. Valgau 5 kartus per dieną – tiek kalorijų, kiek man reikia palaikyti formai. Stengiuosi labai nenukrypti, o tai padaryti lengviau, kai nuolat turi maistą su savimi. Kai gamini pati, vis tiek kasdien neprigaminsi skirtingų 5 ar 6 patiekalų. Na, nebent neturi darbo, sėdi namie – tada, žinoma, gamink. Bet mano grafikas yra labai užimtas, ir laiko maisto ruošai galiu skirti tik valandą ryte – taip anksčiau ir darydavau. Atsikeldavau, pasigamindavau 6 patiekalus per valandą, bet tai būdavo ryžiai, višta, jautiena ar žuvis. Gana nuobodu valgyti pastoviai tą patį. Tad P. Ratkevičiaus subalansuotas ir įvairus maistas man šiuo metu yra atradimas.
Kaip dabar atrodo jūsų dienos meniu?
Ryte – kiaušinienė arba košė, būna ir apkepo gabaliukas. Antram patiekalui dažniausiai vaisių daržovės arba kažkoks saldus rutuliukas su sėklomis ir vaisiais. 3 patiekalas –sočiausias dienoje. Tai – angliavandenių porcija – mėsytė, daržovės. Na, o 4-5 patiekalas – daržovės su riešutais ir mocarela, tai vėl kažkas kito.
Ar skaičiuojate kalorijas?
Taip, stengiuosi neviršyti savo dienos normos. Bet kai nesiruošiu scenai, kartais leidžiu sau ir daugiau. Kartais reikia pamaitinti ir pradžiuginti smegenis –svarbu visur turėti saiką. Kartą į savaitę visada sau leidžiu valgyti ir negalvoti, neskaičiuoti, bet visada sąžinė po to užgraužia, net jei ir žinau, kad neturėtų. Matyt, kad savęs priežiūria jau yra įaugusi į protą. Ant savęs kartais pykstu, nes reikia sau leisti kartais ir atsipalaiduoti – tai svarbu psichologinei būsenai.
Ar pasitaiko ir jums tokių dienų, kaip į sporto salę eiti tiesiog nesinori? Kaip tuo metu bandote save motyvuoti?
Žinoma, pasitaiko, visiem taip būna. Juk esame žmonės, ne robotai. Kartais neišsimiegi, persidirbi, atrodo, viskas – niekur nenoriu eiti, tik į lovą. Bet dėl varžybų mano labai išugdytas atsakomybės jausmas. Kai joms ruošiesi, dažnai neturi jėgų net ir kasdienei veiklai, ypač, kai artėja starto laikas, tad ką jau bekalbėti apie sporto salę. Noras būna lygus nuliui – dažniausiai bent jau man. Bet niekada nepraleidau treniruotės, nes žinau, kad kai tu ilsiesi, tavo varžovas – ne. Visada viską darau 200 procentų. Neatleisčiau sau, jei užlipusi ant scenos likčiau antra ar trečia, ir žinočiau, kad padariau ne viską, ką galėjau. O kai padarai viską, kas tavo valioje, ir dar laimi, jausmas neapsakomas.
Dabar, kai nebesiruošiu varžyboms, į salę einu kas antrą dieną. Ne visada pavyksta, nes be sporto salės, taip pat ir jodinėju. Turiu savo nuosavą žirgą, tad pas jį važiuoti turiu kiekvieną dieną. Bet stengiuosi viska suderinti – darbą, žirgyną, salę ir namus.
Daugelis moterų galvoja, kad jei bus raumeningos, nebebus moteriškos, o štai jūs sugebate įrodyti, kad tai išties įmanoma. Kaip sugebate palaikyti balansą?
Manau, kad tie žmonės paprasčiausiai neturi žinių apie šį sportą. Visi galvoja, kad ateis į salė, kažką pakilnos ir taps raumeningi – aha, gerai būtų! Kad moteriai užaugtų raumuo, reikalingas juodas darbas. Dažnas pamatęs gražesnė kūną galvoja ir kalba, kad visos sportininkės naudoja chemiją. Tai labai liūdina. Žmonės nesuvokia, kiek darbo reikalauja kūnas. Kiek sunkių treniruočių – ne tokių, kurias daro 90 procentų merginū – o tikrai sunkių. Kiek darbo reikia įdėti virtuvėje, kiek savęs reikia įdėti – eiti miegoti laiku, negerti alkoholio. Reikalinga disciplina, bet dažnas to nesuvokia. Ir, kas baisiausia, Lietuvoje yra normalu pilti nesąmones ant sportininkų. Bet kaip ir sakiau, šneka tie, kurie supratimo turi lygiai nulį.
O toms, kurios bijo pakelt hantelį, nes galvoja, kad pavirs į vyrą, siūlau geriau jo ir nekelti – maža ką (juokiais). Visada reikia suprasti vieną dalyką – yra varžybinė forma ir gyvenimo forma. Dažnas pamatęs varžybinę nuotrauka aikčioja, kokia čia moteris, bet kažkodėl apsivilkus kokį aptemtą drabužį, visi žiūri ir akių negali atitraukti. Vienas dalykas scenoje pozuoti, įtempti raumenis, o kitas dalykas kasdienybė. Tuo labiau, kai praeina varžybų sezonas, kai pradedi maitintis kitaip, pakeli kalorijas, tie raumenukai pasidengia sluoksniuku, ir viskas tampa daug švelniau ir gražiau, moteriškiau – ypač sėdmenys.
Kai nesportuojate – kokia apranga jums mieliausia, kaip jaučiatės geriausiai?
Kiekvieną dieną skirtingai. Mano apranga visiškai priklauso nuo mano nuotaikos. Vieną dieną pabundu ir noriu avėti aukštakulnius, pasipuošti, pasidažyti raudonai lūpas, pasikvepinti mylimiausiais kvepalais, ir tada jaučiuosi puikiai. Kitą dieną galiu pabusti ir norėti tik kedų, džinsų ir oversized džemperio – tada taip pat jaučiuosi puikiai.
