Vis dėlto tik nedaugeliui yra tekę girdėti apie gražią Birutės ir jos kaimynės tradiciją, kuri gimė visai netikėtai, bet pasikartoja kiekvieną mielą rytą.
B. Dambrauskaitė pasakojo, kad jos ir kaimynės draugystė užsimezgė tada, kai atlikėja netikėtai apsirgo. „Mano kaimynė – tikra gerietė, iškart pasakė, kad man padės. Ji tikrai mane globojo dėl tos ligos – ryte ir vakare darydavo pertepimus. Ir taip kokį mėnesį laiko, nes pati nieko negalėjau“, – atviravo dainininkė.
Negana to, eidama apsipirkti, minėta moteris atlikėjai visuomet parūpindavo maisto, o kadangi visuomet, kai B. Dambrauskaitei kažkas padaro gerą darbą, ji jaučiasi privalanti atsilyginti tuo pačiu, atlikėja sugalvojo būdą, kaip galėtų tai padaryti.
„Ji gyvena 4 aukšte, o aš – 3. Taip išėjo tokia tradicija, kad ji ateina 9 valandą ryto, o 8 valandą aš jau jos laukiu paruošusi pusryčius. Aš iškart su ja atsiskaitau, ji atneša produktus, ir mes iškart sėdame pusryčiauti“, – apie žavią tradiciją pasakojo ji.
Vis dėlto atlikėja skuba patikinti, kad visa tai – tikrai ne dėl valgymo. „Ji – gera šeimininkė, o aš irgi nebloga. Man tiesiog trūksta bendravimo. Norėdama atsidėkoti, tai kokį suvenyrą jai duodu, tai kažkokį skanumyną – pavyzdžiui, aš nevalgau bananų, bet nuperku, kad būtų ant stalo, ir būtų kuo ją pavaišinti. Ta tokia tradicija ir liko. Tačiau ji trunka tik pusę valandos. Ir viskas. Tai yra jos limitas. Ji – šeimininkė. Gyvena viena, bet kartais ateina vaikai. Taip pat ji sako, kad namuose visuomet turi reikalų“, – pasakojo atlikėja.
B. Dambrauskaitė pasakojo, kad savo kaimynei jaučia begalinį dėkingumą, todėl net jei nieko iš parduotuvės nepasiprašo, vis tiek ją kviečia užsukti. „Kitą kartą aš ir nieko neperku, bet vis tiek ją perspėju, kad jei mano durys atidarytos – tegul ateina. Ir visuomet būnu padariusi stalą. Visuomet būna kava, visokių delikatesų“, – sakė ji.
„Ji – labai geras žmogus, ir už tą gerumą aš turiu atsidėkoti. Tuo labiau, kad aš tokiu būdu, kad ir pusei valandos, bet turiu bendravimą. O vėliau pradedu plauti indus, tvarkyti virtuvę, tvarkyti savo reikalus. Ir per visą dieną aš jos nebematau. Bet kas rytą yra pabendravimas“, – šypsojosi dainininkė.
Tiesa, žinoma moteris nemažai pabendrauja ir su mokiniais, kuriems dėsto muziką. „Smagu su jais dirbti, tik aš negaliu savo jausmo įdėti į mokinį. Tas mokinys, kuris tikrai nori, tą jausmą turi turėti iš Dievo. Jis turi pats norėti dainuoti, pats norėti ieškoti repertuaro, žiūrėti ir klausyti koncertus, muzikuoti pats. O dabar vaikai ateina tam, kad tiesiog praleistų laiką, turėtų užsiėmimą“, – apie požiūrį į muziką pasakojo atlikėja.
Vis dėlto ji prideda, kad net ir pati būdama tiek metų scenoje, kiekvienąkart vis dar išgyvena, kaip pavyks jos pasirodymas: „Yra skirtumas, kai dainuoji pats. Aš iki šiol koncertuodama net drebu. Kiekvienas išėjimas man yra ir šventė, ir atsakomybė, bet aš galiu atsakyti tik už save.“
Būtent todėl, norėdama perteikti savo patirtį, žinoma moteris pasakojo ieškanti pačių įvairiausių būdų, kaip sudominti savo mokinius. „Yra labai gabių mokinių, tačiau jie dainuoja viską taip, kaip solfedį – švariai, bet labai monotiniškai. O man reikia muzikos. Aš kartais vaikams net paskambinu, sakau, kad žiūrėtų muzikines laidas, eitų į koncertus“, – sakė ji.
Moteris pridėjo, kad mokinius kviečia ir į savo koncertus, tačiau paklausta, ar jie juose apsilanko, tik šyptelėjo: „Pas juos kiti reikalai – tai televizoriaus neturi, tai kažkur išvažiuoja…“
