Artėjant gražiausioms metų šventėms Laima prakalbo apie šeimos tradicijas bei ateities planus.
Metas šeimai
Laimai planuoti švenčių nereikia, kaip ir kiekvienais metais, ji jas sutinka artimiausių žmonių rate: „Dažniausiai būname aš, mama ir pusseserės šeima.
Kadangi mano šeima labai maža, tai pusseserė priima į savo šeimą.Daug metų mes kartu švenčiame arba pas mane, arba pas ją. Mama visuomet atvažiuoja pas mane, tai jau tapo tradicija, net tada, kai tėvelis buvo gyvas, aš pasipuošdavau namus ir laukdavau jų pas save.“
Tiesa, apie Naujųjų metų šventimą, moteris vis dar galvoja: „Kaip švęsiu naujus metus, dar nežinau. Turiu paskutinį koncertą 30 dieną Klaipėdoje, tai norėčiau pasilikti Palangoje. Ten turiu nedidelį būstą, norėčiau, kad artimieji atvažiuotų pas mane ir atšvęstumėme prie jūros. Dažniausiai per Naujuosius aš dirbu, tik šiemet būsime su šeimomis.“
Užklupusi nostalgija, Laimą sugrąžino į vaikystę: „Pamenu lietuvišką Kalėdų senelį, ne tą su raudonais rūbais. Man patys gražiausi atsiminimai, kai grįždavau iš mokyklos ir laukdavai bildesio laiptais. Tas lazdos ir laiptų lipimo bildesys mane ir gąsdindavo, bet ir džiugindavo. Man, kaip vaikui, jis būdavo toks tikroviškas. Po avikailio kailiniais ir tikroviška barzda slėpėsi mūsų kaimynas. Iki ketvirtos klasės tikėjau Kalėdų seneliu, turėjau ilgą ir gražią vaikystę.“
Padovanojo anūkų
Dabar moteriai patinka vaikščioti po parduotuves ir ieškoti dovanėlių: „Jaučiu didelį malonumą. Mes visuomet prieš sėsdami prie Kūčių stalo, pirmiausia apsikeičiame dovanėlėmis. Man smagiau duoti, nei gauti. Kartais būna nepatogu, jei gaunu kažką labai brangaus, jaučiuosi skolinga.
Žinoma, smagu ir gauti dovanėlių. Dabar savo auklėtinių paprašiau man padovanoti po atviruką. Vaikai buvo nustebę, klausė iš kur tai gauti, siūlė atsiųsti žinutę. Manau, vaikui yra atrakcija nueiti į parduotuvę, nusipirkti atviruką ir parašyti gražų palinkėjimą. Noriu šiek tiek juos grąžinti į tuos laikus, kai sveikindavo ant popieriaus.“
Kaip sako Laima, ji vis dar jaučiasi trisdešimties ir mano, kad širdyje visada tokia išliks: „Kiti metai – jubiliejiniai metai, taip pat ir žiurkės metai. O pagal kinų horoskopą, aš esu žiurkė, todėl ateinantys metai turėtų būti sėkmingi.
Mano kūrybinei veiklai ir man bus jubiliejus, laukia jubiliejų metai. Planuoju didelį ir gražų renginį, tikiuosi rasiu tam pritariančių žmonių. Kitiems metams turiu daug kūrybinių planų.“
„Man visi metai neblogi. Šie nebuvo išskirtiniai, nei blogi, nei ypatingai geri. Sakyčiau, eiliniai metai, džiaugiuosi, kad turiu sveikatos, vis dar dirbu su koncertais, visko man užteko, tikiuosi taip bus ir toliau.
Džiaugiuosi, kad šiemet mano mokinės sulaukė šeimos pagausėjimo ir man daugiau anūkų padovanojo“, – juokėsi Laima.
Nenusisekusi santuoka
Viename interviu moteris atvirai yra pasakojusi apie nenusisekusią santuoką. Mažai kas žino, kad Laima kažkada buvo sukūrusi šeimą. Deja, nuo pat pradžių visi ženklai rodė, kad santuoka ilgai netruks.
„Kai aš tekėjau, manau, kad buvau dar labai nesubrendusi ir naivi. Į vestuves žiūrėjau kaip į festivalio organizavimą. Kai pamačiau muzikantus, nubėgau su jais dainuoti, o ne prie savo vyro sėdėti. Zakse pradėjau juoktis, net žiedo užmauti negalėjo. Po bažnyčios svočia man ir sako – ilgai kartu tikrai negyvensite“, – laidoje anksčiau yra pasakojusi moteris.
Svočia buvo teisi. Mat Laimai labiau rūpėjo kiti dalykai. Todėl netrukus pora pasuko skirtingais keliais – vyras susirado kitą ir susilaukė vaikų, o Laima žengė stulbinančios karjeros link. Netrukus vienas po kito atsirado jos sugalvoti projektai, kuriuose pirmuoju smuiku griežė vaikai.
Visą savo laiką skyrusi darbui ir jaunųjų talentų karjerai, antrosios pusės ji taip ir nesusirado. Mintį savo gyvenimą praleisti su artimu žmogumi ji jau seniai palaidojusi: „Jau seniai susitaikiau, kad liksiu viena. Iš kur aš dabar gausiu gerą žmogų? Visi arba našliai, arba Alfonsai. Labai gerai pamenu savo keturiasdešimtą jubiliejų, tada tas suvokimas ir atsirado. Apsidėjau tomis atvirutėmis su skaičiumi 40, žiūriu į save ir galvoju – man keturiasdešimt, pradėjau paniškai plėšyti viską ir į židinį mesti. Nuo to laiko nebedarau gimtadienio puotų ir metų nebeskaičiuoju, o nuo senatvės bėgu“.
Prabilus apie senatvę, moteris atvirauja: „Labai bijau senatvės. Bijau, kad sėdėsiu viena ir žiūrėsiu pro langą. Bet gal atsiras koks žmogus, kuris pasirūpins, nuveš į ligoninę, nes nelabai turiu į ką kreiptis. Nemanau, kad žmonės paliks ant gatvės. Sudėlios Dievulis viską taip, kad pasirūpintų kažkas“.
