Jam tikrai ne visi namie,kažin kur jis buvo,kai Dievas protą dalino.

Nors esu WATMANAS, bet tikiu OHMANU.
Jei baigsis karas, jo ir jo padermės ūkinių vienetų gyvenimas praras prasmę, todėl jie iki paskutinio atodūsio kausis, kad jis nesibaigtų. Nes karas jiems – ne tragedija, o pajamų šaltinis, žiniasklaidos dėmesys ir politinis kapitalas.
--Nutilus šūviams, grius visa jų sistema – fondai, projektai, „humanitarinės misijos“ ir donorų pinigų srautai.
Slava ir šalom!

Lietuvos žurnalistika, ilgai klajojusi geopolitikos bei vidaus aktualijų labirintuose ir keitusi tapatybę, virsdama tai pramoga, tai reklama, tai propaganda, tai visuomenine iniciatyva, pagaliau sugrįžo prie tikrųjų vertybių ir pranešė tai, kas svarbiausia: Andrius Šedžius susižadėjo su Erdvile.
Tikėkimės, jog tai ne paskutinės Šedžiaus sužadėtuvės, nes Lietuvos žiniasklaidos dėmesys šio žmogaus seksualinio gyvenimo, sužadėtuvių ir šeimos dramų ciklams ima priminti senovės žemdirbių religijas, kur po pavasario lygiadienio švenčiama vasaros saulėgrįža, tada – rudens lygiadienis, etc. Jei Šedžius sustos, tai sustos ir mūsų žiniasklaidos apeigos, o tai gresia pasaulio tvarkai.
Ne Putinas, ne Xi ir ne Trumpas tą tvarką lemia.

zurnalistas kuris rase si straipsni tegul galva issitrina su cesnakais ,antraste tai verta auksinio svoguno ,taip vijo lauk ,kad rusai vejami bego 3 metus is lietuvos ,klounai.

Toks elgesys nėra naujas. Pirmą kartą šis fenomenas visu gražumu atsiskleidė dar 1993-iaisiais, kai įvyko pirmieji Prezidento rinkimai atkūrus Nepriklausomybę. Pergalę užtikrintai iškovojo Algirdas Brazauskas, LDDP atstovas, žmogus, kurio pavardė daugeliui konservatorių buvo kaip raudonas skuduras buliui. Ir ką darė dalis savanorių, kurie ideologiškai stovėjo Sąjūdžio pusėje? Išėjo į Pakaunės miškus, nes, jų manymu, „tokio Prezidento negalima pripažinti“. Tai buvo simbolinis konservatoriškos politinės kultūros pradžios aktas: jei ne mes valdžioje – tai valstybė „neteisinga“.
Praėjo daugiau nei trisdešimt metų, bet ar kas nors pasikeitė?
TS-LKD ir šiandien vis dar gyvena pagal tą pačią logiką. Jei pralaimi rinkimus – vadinasi, visuomenė „nebrandi“, „suklaidinta“, „paveikta propagandos“. Jei laimi – tada demokratija „veikia“. Jei žmonės nubalsuoja kitaip, nei partija norėtų, tai ne jie klysta – klysta Lietuva.
Tokia arogancija pavojinga, nes ji žlugdo politinę kultūrą: ištrinamos ribos tarp opozicijos ir valstybės, tarp partijos interesų ir visuomenės valios.
Kas tai – nesugebėjimas mokytis iš klaidų? Ar įsitikinimas, kad tik viena partija turi moralinę teisę
valdyti?
TS-LKD retorika nuolat įvilkta į „vertybių“ rūbą, bet kai rinkėjai tas „vertybes“ atmeta, konservatoriai ne introspektyviai klausia „kodėl praradome pasitikėjimą“, o puola ieškoti priešų.
Po kiekvienų rinkimų matome tą patį scenarijų: vietoje savianalizės – isterija, vietoje pagarbos rinkėjui – pamokslai, vietoje pralaimėjimo pripažinimo – naratyvas apie „grėsmes valstybei“.
Bet demokratija reikalauja brandos. Garbingai pralaimėti – tai ne silpnumas, o stiprybė. Pralaimėjimas yra signalas, kad dalis visuomenės nori kitokios krypties, kitokios politikos. Jei partija to neišgirsta, ji pradeda kariauti ne tik su konkurentais, bet ir su savo piliečiais.
1993-iaisiais savanoriai išėjo į Pakaunės miškus, nes nenorėjo pripažinti rinkimų rezultato. 2025-aisiais konservatoriai neina į miškus, bet metaforiškai jie ten vis dar gyvena – apsikasę apkasuose, iš ten šaudydami kaltinimais, pamokymais ir „vertybėmis“.
O gal metas būtų pagaliau iš jų išlįsti?

Vaikšnoras jau tada, rado, - "JO vertą priešininką, -ru, by, klr"- užpyldyti LR griovius lietuvių lavonais...

Kažkada vyjome lauk, o dabar kviečiame, saugome, gydome, maitiname ir gydome.

Kam ta kvaila propaganda su nacizmo smarve,--- JIE išėjo , - PATYS;-- nes tada valdžioje,- ir RU ir LR nebuvo tiek daug ožio debilių paskirtukų pastumdėlių...

nes buvo adekvatus derybininkai vatos armijai isvest.butu koks anuks tuomet,tai vata specialiai neiseitu iki siol

Ožyno provokatoriai toliau gąsdina ir priešina LR, man rodos, nei vienas anksčiau buvęs kariuomenės vadas tiek daug nekliedėdavo viešai...- juk jis ne tam ten paskirtas, tegu šakalė kliedi ...
-ar tai butinas , - DUETAS.
Propaganda antivalstybinė:
-Landsdergija ir jos provokatoriai
Turbūt pastebėjote, kad koalicijos sutartyje yra nuomonių įvairovės eL R T užtikrinimas. Privalome sugrąžinti L R T Lietuvos žmonėms, kad ji nebūtų propagandos ir zombinimo mašina kaip prieš 40 metų
- abiem atvejais tiesa tik sporto naujienuose ir kažkiek orų prognozėje.

Pavyzdžiui, kokia buvo "nuomonių įvairovė" reportaže iš Seimo tvirtinant naują premjerę Inga Ruginiene. Parodoma, ką sako Laurynas Kasčiūnas - kodėl už ją nebalsuos.
Po to - Ingrida Šimonytė. Su tuo pačiu leitmotyvu "ne".
Tačiau siužete nėra nė kruopelytės, kuo pritarimą kandidatūrai motyvavo socialdemokratų vardu kalbėjęs R. Motuzas, ar kodėl būsimą ministrę pirmininkę palaikys "valstiečių" jungtinė frakcija, jos vardu kalbėjusi Aušrinė Norkienė.
Neva demonstruojant "objektyvumą" parodomas gabaliukas iš Remigijus Žemaitaitis kalbos, kurioje jis nutolęs nuo temos, ir dar mišrios Seimo narių grupės atstovas, kalbėjęs apie "laisvą balsavimą".
Tai užmaskuota, kryptinga, bet perprantama propaganda: tauta neturėjo girdėti jokių argumentų "už" naują premjerę!
Ne pirmas ir ne atsitiktinis kartas.