Vis dėlto Gintarė atvira – gimęs vaikas pakeitė ją kaip asmenybę, tačiau visa tai tik į gerą – ji dėl nieko nesigaili.
20-ies tapo mama
Atlikėja juokavo, kad yra mama su patirtimi, nes taip vadinama yra jau kone pusę savo gyvenimo: „Gegužės mėnesį mano sūnui bus 21-eri. Tapau mama labai jauna – 20-ies. 12-os tapau sese, tada gimė brolis. Nemažai turiu praktikos su broliu, todėl motinystės instinktas pas mane jau nuo pat vaikystės. Žinojau, kad aš turėsiu vaikų, visada apie tai galvojau.“
Kadangi mama tapo anksti, dainininkė turi labai stiprų ryšį su sūnumi, juos sieja daug bendrų dalykų. „Su sūnumi praėjome per viską. Esu nestandartinė mama. Kadangi mama tapau jauna, su sūnumi turime labai stiprų ryšį, draugystę ir vienodą humoro jausmą. Visuomet pasikliaudavau savo sūnumi, o ne kitais žmonėmis, todėl tai davė didelių pliusų. Paauglystės metu neturėjome jokių problemų. Jis niekada nebuvo manęs įžeidęs, nusikeikęs. Aišku, teko daug ko atsisakyti, tačiau vardan motinystės nieko neaukojau. Sūnus kartu yra mano laimės talismanas. Daina „Boružėlė“ ir ,„Debesėlis“ – jo dėka“, – pasakojo pašnekovė.
G. Karaliūnaitė neslėpė, kad jos gyvenime buvo ir daug šilto, ir šalto: „Daug visko buvo.... Ir ašarų... Būdavo, kad norėdavau susisukti į kamputį ir jame būti. Aišku, tai buvo psichologinis nuovargis, o ne fizinis. Psichologinis nuovargis mane kankino, nes vaikai pradėjo anksti kalbėti. Jie buvo tikri smalsumo čempionai. Jie nebuvo hyperaktyvūs, tačiau karšto temperamento. Faktas, kad man buvo sunku. Tuo labiau, kad esu vieniša mama. Visos vienišos mamos tai žino, neturiu jokios paramos. Yra tik darželiai ir auklės. Vaikų močiutė daug dirba, todėl nepadeda prižiūrėti.“
Atlikėja kalbėjo, kad gimęs vaikas pakeitė ją kaip asmenybę, todėl brandžia asmenybe ji save gali vadinti jau nuo 20-ies. „Labai norėjau būti mama. Man didesnis šokas buvo ne turėti vaiką, o ištekėti. Atrodė, kad privalau ištekėti, todėl ties tuo man buvo sunkiau susitaikyti. Nors ir buvau jauna mama, tačiau išeidavau į koncertus. Vaikai iš karto užkrovė atsakomybę. Kai auginau Naglį, manau, buvau supermamytė.
Kuomet reikėdavo vaiką skiepyti, aš visada viską darydavau laiku. Buvau tikrai labai pareiginga. Su Sofija esu labiau atsipalaidavusi. Kuomet gimė pirmasis vaikas, suaugau. Per vieną parą viskas pasikeitė. Tačiau nebuvo blogai – vis tiek turėjau koncertų bei pasiūlymų.
Kuomet sūnui buvo 4-eri, mano karjera staigiai iššoko. Labai daug dirbau ir buvau mama. Stengiausi gerai visur išlaviruoti. Aišku, gera žmona būti man sekėsi sunkiau. Pirmoje santuokoje buvau ištikima žmona, bet prasta. Tokie buvo mano instinktai“, – kalbėjo G. Karaliūnaitė.
Vaikų auklėjimas
G. Karaliūnaitė turi du vaikus: sūnų Naglį bei dukrytę Sofiją. Pasakodama apie vaikų auklėjimą ji teigė, kad stengiasi jų nevaržyti: „Stengiuosi turėti kuo mažiau lūkesčių iš vaikų. Vaikai nėra mūsų atspindžiai ar klonai. Jie yra atskiros asmenybės, kurios atėjo per mus. Mes turime suprasti, kad tėvai turi turėti atsakomybę, bet vaikai nėra mūsų veidrodžiai. Kalbant apie auklėjimą, aš dažnai sulaukiu priekaištų, kad neauklėju vaikų. Nesu griežta mama, daug leidžiu. Aišku, bandžiau būti būti kitokia, tačiau to padaryti neišėjo.
Manau, kad nereikia lyginti vaikų su kitais vaikais. Visą gyvenimą girdėdavau lyginimus, net šiai dienai mano mama lygina vaikus. O aš stengiuosi niekada vaikams nieko nesakyti apie kitus. Esmė ta, kokie esame mes.
Niekada vaikui neliepiau kažko daryti, ar rinktis specialybės. Jeigu jis nori būti santechnikas ar elektrikas – puiku. Koks skirtumas, kas tu esi. Svarbu būti tos srities specialistu. Jeigu gerai dirbsi ir išmanysi savo amatą, tuomet visada turėsi darbo. Taip pat svarbu, kad tas darbas patiktų.“
Nors atlikėja sūnaus Naglio ir nespaudė uoliai mokytis, tačiau jis pats, savarankiškai, pasirinko itin perspektyvią specialybę.
„Džiugu, kad Naglis pasirinko labai įdomią specialybę. Jis studijuoja programavimą ir žaidimų kūrimą. Labai platus profilis. Niekada jo nespaudžiau to rinktis. Niekada su juo neturėjau ir problemų. Pamenu, kad tik vieną kartą ėjau į mokyklą dėl jo elgesio, nes mokykloje jis vaikščiojo su kapišonu. Norėjo būti užsiskleidęs. Mokytojai nelabai suprato, kodėl jis taip daro ir iškvietė mane į mokyklą. Buvo labai didelis aptarimas. Mokytojoms atrodė, kad tai yra ne pagarba, tačiau jis nieko nenuskriaudė. Jį vargino mamos žinomumas, todėl norėjo pasislėpti. Aš atstovėjau jį, nes jis nieko blogo nebuvo padaręs. Reikia plėsti akiratį – kapišonas nėra pasaulio pabaiga. Jis niekada nėjo už kampo rūkyti, todėl nemanau, kad čia pasaulio pabaiga“, – prisiminimais dalijosi G. Karaliūnaitė.
Palaikymas ir santykis su mama
Nepaisant to, kad moters gyvenime buvo daug liūdnų akimirkų, tačiau ji visuomet turėdavo į ką atsiremti. Didžiausio palaikymo sulaukdavo ne iš mamos, o geriausių savo draugų.
„Džiaugiuosi, kad turiu fantastišką draugų ratą. Kai man sunku, kreipiuosi į juos. Geriausios draugės visada ateina man į pagalbą, o į savo mamą patarimų nesikreipiu. Jos yra visiškai kitoks motinystės suvokimas. Mes, kaip mamos, esame labai skirtingos. Stengiuosi daryti viską kitaip. Mano mamai sunkiai sekėsi suderinti darbą su motinyste. Nekalbu su priekaištais, tačiau taip buvo. Ji yra darboholikė. Visą gyvenimą daug dirbo.“
Pasakodama apie ryšį su mama, ji tikino, kad jis nėra labai stiprus, tačiau ją be galo myli. „Tikrai buvo nutolęs ryšys su mama. Visų patarimų kreipdavausi pas babytę. Turėjau auksinę babytę, manau, kad dabar mažai tokių liko. Ji buvo mano ramybės ir saugumo uostas. Babytės pavyzdys man davė visą moteriškumą, o mamos – energetiką ir užsispyrimą.
Anot atlikėjos, praeityje jos su mama yra turėjusios ir didelių pykčių. „Dažnai pavargstame viena nuo kitos, todėl atsitraukiame. Ne tai, kad nesikalbame, tačiau padarome pertrauką. Dabar jau nuoskaudų aš nebekaupiu“, – atviravo ji.
Tačiau lygiai taip pat ji prisimena ir ne vieną momentą, kai mamos trūkdavo. „Kai gimdžiau, jos nebuvo kartu. Einami reikalai bei darbas buvo svarbiau, nei dukros gimdymai. Mano gimdymai buvo Cezario pjūviai. Sūnus gimė, kuomet aš buvau tokia jauna... Vyrui reikėjo grįžti į kariuomenę, o aš likau viena palatoje. Būdavo, kad momentais užspausdavo širdį. Galvodavau: „Kodėl ji negali pabūti bent kelias dienas šalia dukros?“, – atvirai kalbėjo ji.
Anot Gintarės, tokiu būdu ji išmoko ir daug vertingų pamokų. „Aš žinau, kad dalyvausiu savo vaikų svarbiuose įvykiuose. Noriu, kad jie žinotų, kad pas mane gali grįžti visada. Niekada jų neatstumsiu“.
