Laidoje „Pasikalbėkim“ su Renata Šakalyte Rūta atvėrė širdį apie gyvenimą pasprukus iš smurtinių santykių ir naujus jausmus.
Prieš mėnesį dainininkė išleido dainą „Nauja diena“. Moteris atvira – ši daina jai lyg dienoraštis, neturėjęs išvysti dienos šviesos.
„Svajoti, kad viskas bus gerai yra labai lengva, kai ir taip yra viskas gerai. Patarimo žmogui tuo metu nereikia, tai nėra sunkus laikotarpis. Sunkiausia yra kai vyksta kažkas tokio, dėl ko tau sunku matyti šviesą, tikėtis šviesaus rytojaus.
Ji visų pirma buvo skirta man pačiai. Rašydama ją net negalvojau apie jos išleidimą. Tai buvo man priminimas, kad aš turiu kur kas daugiau sferų nei tos, kuriose man sunku. Gyvenimas yra daug daugiau nei vien problemos.
Nesu linkusi į depresiją. Aišku, išgyvenu, sunku, bet visada ieškau, kaip iš to išlipti. Savigraužos didelės neturiu, nepasiduodu. Visada ieškau situacijų iš visų išeičių. O muzika man kaip vaikai – mano didysis įkvėpimas“, – tikina moteris.
Scenos diva vadinama atlikėja tikina, jog tikrame gyvenime viešumas jai nepatinka. Visgi, pasak jos, užlipus į sceną viskas pasikeičia:
„Būna, kad važiuoju į koncertą ir sakau kolegai, kad šiandien nekalbėsiu, reikia daugiau programos. Bet tada išeinu į sceną ir suprantu, kad turiu ir ką pasakyti, ir esu geros nuotaikos, pokštauju. Man nuoširdžiai smagu. Tai nėra išdirbta poza.
Vienintelis dalykas, kas yra bendro tarp manęs scenoje ir namuose – humoro jausmas, be kurio neįsivaizduoju savęs. Man tai yra privalomas bruožas. O kitas dalykas – emocingumas, aš pakankamai emocingas žmogus.
Nepaisant to, kad aš nemėgstu gyvenime daug dėmesio, tai nėra dėl kuklumo. Aš nesu kuklus žmogus“.
Moteris viena augina penkis vaikus, kurių amžius – nuo dvejų metukų iki paauglystės. Moteris teigia, jog kiekviena atžala atneša savų džiaugsmų ir sunkumų.
„Mano visi vaikai pakankamai skirtingi. Per tiek metų matau, kad kas veikia vienam, kitam neveikia. Su kiekvienu neišsiaiškinsi visų smulkmenų, tai ir yra sunkiausia.
Kai kurie maži, kai kurie – su paaugliškomis problemomis. Nelengva ta paauglystė. Visur reikia laviravimo, nėra lengvo amžiaus, nėra amžiaus be problemų. Kai Adomui prasidėjo paauglystė, aš tada supratau, kad maži vaikai – mažos problemos. Nors negaliu pasakyti, kad Adomas – sunkus vaikas. Jam sunki ta paauglystė pačiam“, – tikina pašnekovė.
„Aš nesu iš tų moterų, kurios nekenčia vyrų. Jau vien dėl to, kad savo aplinkoje turiu labai daug fantastiškų šeimos vyrų. Žinau, kaip gali būti, tad negali imti ir visų nurašyti.
Visi esame žmonės, aš nesu tobula mama, nebuvau tobula žmona, tobula dukra. Iškart galiu prisiduoti, kad kažkas negalvotų, kad noriu save iškelti ir koks gyvenimas man neteisingas. Gyvenimas man buvo neteisingas, bet ką dabar“, – svarsto moteris.
Kalbėdama apie vieną sunkiausių savo gyvenimo etapų – bėgimą iš toksiškų santykių, Rūta sako esanti tvirtai įsitikinusi – svarbiausia palaikant moteris yra viena:
„Apie kiekvieną etapą galima kalbėti skirtingai. Pavyzdžiui, kai moteris išeina iš smurtinių santykių, negali jai sakyti, kad ji pati kalta – tai lyg nusikaltimas. Kai ji apgyja, suvokia, kas nutiko, negali sakyti, kad tai yra tik jos atsakomybė, nes tada išeina, jog kita pusė atsakomybės neturi.
Šitam skiriama per daug dėmesio, reiktų skirti dėmesį į tai, kodėl tas vyras taip elgiasi. Žiūrint į viską, kas nutiko mano gyvenime, kažkada ateina etapas, kai tu viską suvirškini, tau nebeskauda, susigrąžini savivertę. Tada gali apgalvoti, kas atsitiko, ką darytum kitaip, ką patartum kitai. Tos pamokos kiekviename etape kitokios“.
R. Ščiogolevaitė išduoda, apie save prisiskaičiusi visko – internete žmonės išdrąsėja. Visgi, kalbėti apie savo skaudžią patirtį ji ryžtasi dėl labai svarbios priežasties: „Interviu apie asmeninius dalykus privengiu. Aš tikrai esu pakankamai drąsus žmogus, bet nebesinori to fono, kuriame kalba, kad aš vėl šneku, vėl skundžiuosi, kad pati kalta, jog prisidariau vaikų.
Labai daug laiškų gavau nuo moterų, kurios arba neseniai išsiskyrė, arba nežino, ką daryti. Esu skaičiusi ne vieną bylą, procesus. Tiek smurto, tiek skyrybų tema. Tu supranti, kad moterys ieško, kas jas suprastų.
Aš atrašau, žinau, kaip tai svarbu. Kai gyveni savo gyvenimą, tu galvoji, kad tau vienai visas tas. Tos problemos daugiau mažiau panašios, jei ne vienoje šeimoje, tai kitoje. Kai esi tik savo burbule, tau atrodo, kad niekas kitas tokių problemų neturi ir niekas tavęs nesuprastų, tave pasmerktų.
Tikrai ne vieną moterį žinau, kuri buvo prigąsdinta, kad iš jos atims vaikus. Sunervindavo moterį specialiai ir filmuodavo, kaip ji sėdi ir verkia. Prasideda kaltinimai, kad ji emociškai nestabili.
Mane vienu metu smalsumas paėmė, ar tikrai gali žmonės būti tokie piktybiški savo vaikų mamoms. Jos yra uždaromos namuose, nebeturi draugių, yra atskiriamos nuo sociumo, nuo giminių, kertama per jų savivertę. Žingsnis po žingsnio ir jos palūžta. Gavau vieną istoriją, kai moteris išsikvietė policiją ir nubėgo pas kaimynę jos laukdama. Su šlepetėmis žiemą. O kaimynė jai ir sako – baik, kam tau ta policija, pas mus su vyru kiek visko buvo.
Smurtautojai, manipuliatoriai – jie be proto žavūs. Nors prie žaizdos dėk, jie sudaro tokį įvaizdį, kad negali patikėti, kad jis gali būti blogas. Iškart žmogus suveda, kad negali būti, jog reikia policijos, reikia sutaikyti“, – baisisi moteris.
„Man atrodė, kad aš turiu visiems įrodyti, kad aš sąžiningas žmogus, padori mama. Nebūtinai prieš visą Lietuvą, bet sau. Tas etapas jau yra praėjęs, vis tiek visiems neįrodyčiau. Visi turi nuomonę, bet kokią nuomonę tu gali turėti, jei nieko nežinai?
Visos mano kalbos nėra apie tai, kad aš gera, o jis blogas. Aš noriu parodyti moterims, kad jos gali susitvarkyti savo gyvenimą. Jei man pavyko su 4 vaikais, besilaukiančiai, su 20 eurų kišenėje, pavyks ir jums.
Aš ne į visus klausimus turiu atsakymus net sau pačiai. Čia yra daug dalykų, žmogaus charakteris, ar moteris turi darbą. Yra moterų, kurios išeina su vaikais ant rankų, neturėdamos kur gyventi ir be darbo. Ne kiekviena moteris turi jėgų išeiti“, – pasakoja Rūta ir išduoda – jai pabėgti pavyko tik dėl didžiulio aplinkos palaikymo.
„Aš nežinau, kaip man pavyko, viskas susidėjo. Vaikutis buvo pakeliui. Šalia manęs buvo labai daug gerų žmonių. Aš esu labai tikintis žmogus ir galiu pasakyti, kad tik su Dievo pagalba man pavyko.
Man tenka išgirsti, kad esu stipri. O aš neturiu teisės būti silpna, aš juk esu vaikų mama – visų pirma. Visų antra, aplink mane ėjo žmonės, daiktai, kurių reikia, mašina, kokios reikėjo, laukė manęs. Jaučiausi saugoma iš aukščiau. Yra daug sudėtingų dalykų gyvenime, vaikai, skyrybos, pinigai. Ačiū Dievui, kad su sveikata viskas gerai.
Mano mama yra tas žmogus, kurio dėka aš atsistojau ant kojų. Tai yra tas žmogus, dėl kurio aš nebuvau sužlugdyta. Tiek, kiek mano mama man padėjo, aš neįsivaizduoju, kaip tai galima įvertinti. Man sunku net padėkoti mamai. Aš pati esu mama ir man labai gaila, kiek ji turėjo išgyventi. Ji pavargsta, ji nori, kad viskas būtų gerai“.
Buvusiam vyrui, pasak Rūtos, neapykantos ji seniai nejaučia: „Aš nejaučiu jam neapykantos, jaučiuosi dėkinga už vaikus – tai tiesa. Yra etapas, kai moteris negali to jausti, nes jaučia pyktį, jo neslopina. Jo būna susikaupę tiek, kad vien išgirdus ką nors apie tai jis sukyla“.
O ar įsileistų garsi dainininkė meilę į širdį dar kartą?
„Neturiu nei draugo nei kažkokio mylimojo. Ar norėčiau naujų santykių man sunku pasakyti, nes aš apie tai negalvoju. Tiek esu pripratusi prie rūpinimosi vaikais, kad neįsivaizduoju, kur galėčiau dar įterpti laiko antrai pusei. Aš nesijaučiu blogai be vyro.
Nebūtina pulti tuoktis. Turėti gerą draugą, su kuriuo gera leisti laiką, yra smagu ir tai dovana. Man tai nėra desperatiškas noras, nesėdžiu vakare galvodama, kaip man liūdna. Labai daug dėmesio gaunu iš vaikų“, – šypsosi R. Ščiogolevaitė.
.jpg)
