Kaip ir kasmet, gimtadienį vyras praleis Prancūzijoje – Versalyje, Monmartre. Be šios tradicijos, kaip savo pašnekovas, tikrai negalėtų išgyventi.
„Turiu tokią priklausomybę Prancūzijai. Kaip žiemą – į Fuertoventūrą, tai gimimo dieną visada būna Paryžius. Esu frankomanas – ta aplinka man labai mielai, o aš ir kalbu prancūziškai, klausai prancūziškos estrados, pats esu daug estrados sukūręs pagal prancūzų kompozitorius.
Kartais nebūtina važiuoti į nepažįstamą šalį ir patirti stresą, kas dabar jaunų žmonių tarpe labai madinga. Aš nuo streso bėgu – mėgstu patogumą ir grožį, kai galiu jaustis tarsi pakilęs ore“, – naujienų portalui tv3.lt kalbėjo vyras.
Vyras tikina, kad šis gimtadienis bus išskirtinis tuo, kad kelionėje bus suburta visa šeima – virtuvės šefu dirbantis sūnus, žmona ir parduotuvės vadove Prancūzijoje dirbanti dukra.
„Šiemet pasisekė, kad keliausime su visa šeima ir džiaugsimės vienas kitu. Aišku, tokia banalybė, bet ji kaip rutina kuri man teikia labai didelį džiaugsmą. Esu gan senamadiškas – kai vieną vietą pamilstu, man ji teikia džiaugsmą. Lygiai taip pat, kaip ir sodyba – man gražesnių už maniškę nėra. Kaip visos tikros meilės atsiranda, maniškė Prancūzijai atsirado netikėtai. Mokykloje 7-erius metus mokiausi anglų kalbos, o kai įstojau į Čiurliono menų mokyklą, baleto skyrių, buvo tradicija, kad baleto mokiniai mokosi būtent prancūziškai. Tą pačią pirmą pamoką išsibraukė iš atminties anglų kalba“, – teigė vyras.
„Buvau fanatiškas“
Per gyvenimą greitu tempu ėjęs, profesiniame kelyje daugeliu pasiekimų galintis didžiuotis vyras neslepia, kad atsidavimas darbui turėjo savo kainą. „Vilniaus baleto“ įkūrėjas neslepia, kad dėl to kentėjo laikas su šeima.
„Vienas iš pagrindinių dalykų dėl ko gailiuosi, tai kad labai daug savęs atidaviau kitiems. Savo profesijoje buvau fanatiškas ir labai daug laiko skyriau kitiems, o mano šeima buvo tarsi apleista. Nes teatras yra toks dalykas, į kurį ryte įeini, o išeini tik vakare, – juokiasi jis. – Dėka mano tos didelės meilės kūrybai atsirado labai daug žymių žmonių, kurių anksčiau niekas nematydavo. Paskui jie man atsukdavo nugarą ir aš likdavau vienas.
Jei reiktų ką nors pakeisti, save dalinčiau labai saikingai. Nereikia žmonėms savęs viso atiduoti, nes visi juk yra vartotojai. Ant rankų anksčiau Oskarą Koršunovą nešiojom, o staiga visi atsuko jam nugaras… Panašiai ir man nutiko – kartais net pagalvoju, kad tie žmonės, kuriems aš padėjau, net neatsimena manęs.“
Vyras tikina, kad išmokęs šią pamoką ją kartoja ir savo atžaloms:„Mano vaikai – labai geri, bet jų tikrai neidealizuoju. Faktiškai jiems taip pat kalu į smegenis, kad jie visų savęs neatiduotų vien tik draugams. Aišku, gal jei nuo mažens būčiau daugiau buvęs jų gyvenimuose, gal jie būtų su kitokiais charakteriais, išsivystę visai kitokie. Bet čia mintys tik pasvarstymui.“
Santuoka ir jaunoji karta
Dar 1977-aisiais susituokę Dalia ir Jurijus Smoriginai gali pasidžiaugti ilga santuoka, kuri jau perkopė 4-ąją dešimtį. Vis dėlto nors į porą daugelis žiūri su susižavėjimu dėl ilgaamžių santykių, Jurijus neslepia, kad tokio dalyko kaip laimingos santuokos receptas tikrai nėra.
„Nemanau, kad būtų įmanoma sulyginti mano kartą su dabartine. Nesakau, kad mano karta geriausia ar panašiai, tiesiog mano kartoje niekas nieko neturėjo. O dabar labai vertinami turtai, tos pasiturinčios šeimos, visi į tai labai žiūri. Dabar ir didžiausias „masalas“ yra krepšininkai. Merginos kaip medžiotojos juos gaudo. Pastebiu, kad labai dažnai skiriasi tie, kurie papuola į televiziją. Beveik kas antras. Galvoju, kad jie būna psichologiškai nepasiruošę žinomumui. Ta šlovė ypatingai užvaldo vyrą. Sakyčiau, kad net ir išpopuliarėjusios moterys taip dažnai nekelia skandalų, kaip kad vyrai.
Bet ir paprasti žmonės šiais laikais vestuves tokias prašmatnias rengia, moka tūkstančius… Vestuves planuoja metus, bet per juos viskas gali labai susitrinti, pasikeisti. Manau, kad čia kartų skirtumai. Nežinau, ar apskritai įmanoma atrasti tą laimingų santykių receptą – tokio turbūt net nėra“, – neslėpė jis.
Kalbėdamas apie jaunąją kartą, vyras neslepia, kad jauni žmonės dažnai dar prieš susituokiant daro klaidas ir nesuvokia svarbiausių dalykų.
„Matau, kad ilgaamžiškesnės poros šiuo metu yra iš Tarybų Lietuvos, senesnių laikų. Nes jie nešė santykius ne ant pinigų maišo, o bendrai kūrė, ėjo koja kojon. Anksčiau niekad nieko neturėjome ir vertinome tai, ką turim – šeimą, žmoną, vaikus. Kita vertus, lietuvių tauta yra labai teatrališka, tokia iš klojimo teatro (lietuvių tautinio atgimimo laikotarpiu paplitusi mėgėjiško teatro forma, spektaklių ir koncertų rengimas klojimuose – aut. past.). Ar tai vairuotojas, ar pardavėjas, ar kasininkas – kas trečias feisbuke skėryčiojasi, save pardavinėja. Niekas negali dabar gyventi paprastai, žmonėms dabar reikia viešumos. Manau, kad ir tai labai griauna šeimą“, – kalba vyras.
„Dabar yra mada tinderyje ieškoti antros pusės. Juk visi žino, kad ten beveik visi vyrai – palaidūnai… Jie medžioja moteris, o jos galvoja, kad ten galima rasti vyrą. Žmonės dabar nuobodžiai gyvena, neturi gyvenimišk tikslo, viską gali gauti labai greitai. Jei tik gausi paskolą, gausi automobile, butą, visi keliai tau atviri. Žmogus gyvenime labai greitai praranda tikslą. Juk žmogaus gyvenimas – toks primityvus. Visada turime turėti tikslą – jis nebūtinai turi būti didelis ir grandiozinis, bet visada reikia turėti kažką“, – kalba vyras,
Vėl televizijoje
Kurį laiką iš žydrųjų ekranų pasitraukęs, Jurijus šiemet vėl grįžo į ekranus laidoje „Maisto kelias“. Vyras tikina iš pradžių netikėjęs prodiuseriais, kurie norėjo, kad jis būtų jų laidoje.
„Televizijoje esu daug metų, anksčiau turėjau prodiuserį, su kuriuo man teko išsiskirti. Dirbau tik su juo, tad turėjau tam tikrą savo įvaizdį, kurie jį formavo. Tuomet man jis atrodė padorus. Aišku, jie man buvo prikabinę tam tikrą įvaizdį – supratau, kad tai yra televizija ir kad taip turi būti. Man nebuvo svarbu, ką mano tauta – juk tie, kurie mane pažįsta, žino, koks aš esu iš tiesų. Galiausiai gavosi taip, kad su prodiuseriu išsiskyriau, nes jis mano privatumo visai nesaugojo. Ant manęs kabėjo šleifas, kurio prisibijojo kiti. Didelį renesansą padarė Vaida Poderytė-Bernatavičė. Netikėjau, kad ji vėl mane čia traukia į televiziją. Bet ir Vaida nepėsčia, žino, ką daro“, – šypteli jis.
Režisūrą baigęs vyras J. Smoriginas tikina žinantis pramogų industrijos kelius ir ypatumus ir tikina, kad ne visada viskas pasisuka gera linkme.
„Gyvenimas yra toks, kad vieną dieną stovi ant pjedestalo, o kitą dieną sėdi prie televizoriaus ir geri alų su padidėjusiu pilvu, nes tave televizija išmetė. Šią industriją gerai pažįstu ir visai nestresuoju. Dėl to turiu savo baletą“, – šypsosi pašnekovas.
O ko gimtadienio proga jis palinkėtų sau? „Aš su žmona turime visko. Sau tik palinkėčiau emocinės ramybės. Aplinka, žiniasklaida ir pasaulis labai tamposi be diplomatinių sprendimų. Tai emociškai labai veikia ne tik mane, bet ir kitus. Tačiau jauni žmonės su tuo lengvai tvarkosi – susikrauna lagaminą ir išvažiuoja. Norėtųsi gyventi kuo ramiau. Linkėčiau to visiems, kuriuos myliu ir kurių nekenčiu.“
