Rasa ir Mantas jau ne vienerius metus yra emigravę į Tailandą, kuriame užsiima vestuvių fotografavimu bei vietinių šunų gelbėjimu, mat, kaip sako patys, jų čia tiek, kiek Lietuvoje balandžių. Vis dėlto vietiniai tokio pat noro pagelbėti keturkojams nejaučia. Dėl šios priežasties pora dabar savo namuose globoja net 17 augintinių, ką jau kalbėti apie kitus, kuriems nuolat padeda.
Tiesa, karantinas juos skaudžiai palietė – jau 4 mėnesius Tailandas neįsileidžia turistų, o tai reiškia, kad mažytis jų verslas žlugo. O šai noras padėti keturkojams – ne. Pora kreipėsi pagalbos į visus, kuriuos gali pasiekti, o jų istorija susidomėjo ir Londone gyvenantys dainininkai, Mantas Vygantas ir jo mylimoji Jolanta Naruševičiūtė. Šie ketina surengti tiesioginę koncerto transliaciją, kuria skatins prisidėti prie Manto ir Rasos pagalbos vietiniams Tailando šunims.
Emigrantams Tailande nėra lengva
Mantas ir Rasa neslepia, kad jų gyvenimas iš šono galėtų atrodyti it tikra svajonė – tarsi iš atviruko. Vis dėlto nors gyvenimas Tailande ir primena pasaką, yra ir ne tokia graži viso to pusė.
„Fazė „medaus mėnuo“ Tailande baigėsi jau senai. Taip vadinamas laikotarpis, kai užsieniečiai atvyksta į Tailandą gyventi ir atrodo, jog tai – amžinos atostogos su kokoso gėrimu rankoje. Pasaka, o ne gyvenimas. Bet greitai viskas susidėlioja į savo vietas – nieko neveikti čia gali sau leisti tik milijonieriai, o pragyventi, ypač saloje, sudėtinga ir brangu“, – sako M. Pralgauskas.
Anot poros, darbą iš kitų šalių atvykusiems žmonėms čia susirasti ne taip paprasta – pagal šalies įstatymus didžioji dauguma jų priklauso vietiniams tajams: „Tu negali tiesiog nueiti ir įsidarbinti parduotuvėje, bare ar viešbutyje. Reikia darbo leidimo, kurį parūpinti privalo darbdavys, o žinant, kad tai – kalnas popiergalių, išlaidų ir biurokratizmo, retas vadovas imsis darbinti užsienietį, juk eilėje darbo laukia vietiniai, kurie ir pigesnė darbo jėga, ir įdarbinti juos tik poros minučių reikalas.“
Dar vienas būdas užsidirbti Tailande – įkurti savo verslą, tačiau, kaip sako Mantas, apie tai šioje šalyje net sklando juokelis, jog siekiant čia turėti mažą verslą, pirmiausia reikia užsimoti turėti didelį ir jis netrukus taps mažu. Vis dėlto jų tai nesustabdė, ir netrukus Mantas ir Rasa tapo Tailande keliamų vestuvių fotografais.
„Po žingsnelį jaukinomės Tailandą, galvojome apie ilgesnį laikotarpį čia pagyventi, apie darbo galimybes. Viskas ateina, jeigu kažką darai, veiki, nesėdi vietoje. Per kelis metus įkūrėme nedidelį vestuvių organizavimo verslą. Pragyventi užteko, nors darbo turėdavome tik kelis mėnesius, kai tuo metu Tailande būdavo sezonas ir nepliaupdavo lietūs“, – sako jie.
Tailandiečiams beglobiai gyvūnai nerūpi
Tuo pačiu metu, kai pradėjo savo verslą, kuris dabar dėl karantino yra sustojęs, pora ėmė užsiimti ir savotiška gatvės šuniukų gelbėjimo misija.
„Žodžiais sunku papasakoti, kokia čia situacija su benamiais šunimis. Abejoju, ar kokioje dar Europos šalyje galėtum pamatyti tokius vaizdus. Benamiai šunys – ilgaamžės tajų kultūros dalis. Gatvės šunys čia nuo senų laikų gyvena savarankiškai ir jų čia ne šimtai, ne tūkstančiai, o milijonai“, – sako jie.
Tailande, kitaip nei Lietuvoje ar kitose šalyse, nėra įvairių savanorių organizacijų, kuriuos siekia padėti, o šunų kiekis, anot jų, čia toks, kaip mūsų šalyje balandžių: „Važiuojant Tailando gatvėmis, benamių šunų yra kas keli metrai. Jie gyvena gaujomis po kelis ar keliolika. Apsigyvenę vienoje teritorijoje, jie ją gins ir saugos – tai dažniausiai būna vieta prie turgaus, parduotuvės ar žmonių namų, kur yra tikimybė gauti maisto.“
Mantas pasakojo, kad kai kurie juos maitina, mat žmonėms tai taip pat išeina į naudą, mat šunys saugoja ir jų namus. Tačiau žmogaus ir šuns draugystė šioje vietoje ir pasibaigia, mat tailandiečiai nelaiko keturkojų savo augintiniais, o šiems susirgus – palieka likimo valioje.
„Visa tai mes matėme gyvendami šioje saloje. Pirma reakcija buvo pyktis ir nesupratimas: kaip taip galima nejausti jokios atsakomybės už tą, kurį prisijaukini? Kaip galima išnaudoti šunį, o po to palikti, lyg niekur nieko? Pirmais metais labai ant vietinių pykome. Pykome, kad nesirūpina, kad nieko nedaro, jog gatvės šunys nesidaugintų, bet greitai buvome nusodinti, ir jeigu norėjome gyventi tokioje bendruomenėje, mums reikėjo prisitaikyti prie jų, o ne tikėtis ir bandyti išmokyti vietinius gyventi pagal mums priimtinas taisykles. Čia tas pats, kaip koks indas, atvykęs gyventi į Lietuvos kaimą, pradėtų bobutėms knisti protą, kodėl karvės su grandine pririštos – juk jos pagal juos šventos ir turi būti garbinamos…“ – teigė M. Pralgauskas.
Poros namuose – net 17 augintinių
Ilgainiui pora nusprendė savo lėšomis pirkti šunų maistą, šerti silpniausius šunis, įsigijo pagrindinių jiems skirtų vaistų. Šalies valdžiai, kaip teigia pora, ant visų šių benamių šunų – tiesiog nusispjauti.
Dėl to jie dalį keturkojų nusprendė laikinai apgyvendinti savo namuose – kol „pastatys ant kojų“. Deja, jų išmesti atgal į gatvę taip ir nepavyko – dabar pora augina net 17 šunų.
„Viskas prasidėjo nuo vienos priglaustos kalytės. Vėliau – 2, 3, 6 šunys... Šiandien jų jau 17. Aštuonioliktą šuniuką, sergantį vėžiu, palaidojome prieš savaitę. Kovojo iki pat galo, bet nors ir turėjo taip vadinamus „šeimininkus“, jie nesirūpino jo sveikata. Pastebėjome gatvėje, kai jau buvo per vėlu“, – pasakojo M. Pralgauskas.
Viską sunkina tai, kad saloje, kurioje gyvena pora, nėra jokio veterinaro, tad jei šuo appserga, jį laivu reikia plukdyti į miestą: „Mieste gyvenant, gi sėdi ir važiuoji į kliniką o pas mus turi laukti ryto, nes tik ryte, vieną kartą per parą, plaukia laivas į miestą. Jei spėji – gerai, bet daug šuniukų ir nesulaukia ryto. Be to, mieste – tik paprastutė klinika, kurioje net rentgeno neturi, todėl su rimtais atvejais mes vykstame į didmiesčio ligonines, už 100-700 kilometrų. Dažnai vežame į klinikas ir šeimininkus, turinčius šunis, nes jie tiesiog paliks gyvūną kankintis: išsikapstys – gerai, neišsikapstys – ką padarysi.“
Mantas sutinka, kad daugeliui toks jų noras padėti gali atrodyti nesąmoningas, vis dėlto abu jiedu supranta, kad jei nepadės jie, tikriausiai, to nepadarys niekas kitas.
„Dar svarbus niuansas – Tailande nėra tokio dalyko kaip gyvūnų migdymas. Dėl savo budizmo tikėjimo, žmonės leidžia gyvūnams išeiti patiems, nesvarbu, kad jie ilgai ir skausminga kankinasi. Turėjom ne vieną beviltišką atvejį, kai po tyrimų paaiškėjo, jog šuo kankinasi dėl vėžio, o veterinaras nemigdo ir viskas. Daug kas čia kitaip, nei Europoje, todėl sukandam dantis ir gyvenam toliau“, – pasakojo M. Pralgauskas.
Kaip pasakojo vestuvių fotografas, iš jų 17 priglaustų šuniukų, 2 yra visiškai akli, 2 paralyžiuoti, 2 tik su 3 kojomis, 1 neprasižiojantis, o ir likę – taip pat su savomis bėdomis:„Bet mes neskirstome jų į sveikus ir netobulus. Visi jie mylimi, lepinami – vežiojame juos ir prie jūros, ir pas gydytojus, jei tik sunegaluoja. Be saviškių dar rūpinamės ir gatvės šunimis. Daugelis jų mus pažįsta ir iš toli pasitinka vizgindami uodegas.“
Didžiausiam Manto ir Rasos apmaudui, pagalbos ir tam skirtų lėšų jiedu sulaukia ne iš tailandiečių, o tik iš lietuvių, kurie yra neabejingi jų istorijai. Tiesa, kadangi dabar dėl karantino abu yra netekę darbo, šunimis rūpintis darosi vis sunkiau – dėl šios priežasties jiems skubiai reikia pagalbos.
Pagalbos sulaukė iš M. Vyganto ir J. Naruševičiūtės
Sujaudinti Manto ir Rasos istorijos, žinomi Londone gyvenantys dainininkai – M. Vygantas ir J. Naruševičiūtė – nusprendė pagelbėti porai, nors jų draugystė užsimezgė viso labo tik per socialinius tinklus.
Ne paslaptis, kad Mantas ir Jolanta – dideli kelionių, o ypatingai, Tailando mėgėjai. „Visiškai atsitiktinai radome vaizdo įrašą apie šunis Tailande. O kadangi esame beprotiški šunų ir kačių mylėtojai, nuo tos dienos esam internetiniai šios gausios šeimynos stebėtojai. Kasdien laukiam naujų vaizdo įrašų, naujų istorijų“, – pasakojo dainininkas pridėdamas, kad dabar, tarp gausybės Manto ir Rasos augintinių, netgi turi savo mylimiausią.
Tiesa, Tailande esantį skurdą ir beglobius gyvūnus atlikėjai ne kartą matė ir savomis akims. „Kad ir kokia bebūtų nuostabi gamta, skanus maistas, bet visada šalia yra neišvengiama negatyvioji pusė. Matėme ir skurdo, ir benamių gyvūnų. Sunku, kai myli ir nori, kad kiekvienas padarėlis turėtų savus namus, bet, gaila, visiems neišeina padėti. Matėme tiek kates, tiek šunis, gyvenančius gatvėje ar paplūdymiuose. Tuo metu galėjome tik maisto duoti, bet dabar galime kur kas daugiau, susijungdami kilniam tiklsui“, – pasakojo M. Vygantas.
Ir patys augintinių namuose turintys Mantas ir Jolanta nusprendė nelikti abejingais, padėti tautiečiams: „Stebėdami Rasos ir Manto kasdieninės istorijas matėme, kad yra sunku. Matėme, kokie reikalingi vaistai sergantiems šuniukams, matėme, kiek reikia nupirkti maisto augintiniams, ir netgi kokia misija ta maistą parsivežti į salą, matėme, kiek reikia dienų ir lėšų tam, kad nuvežtų gyvūną pas veterinarą…“
O štai paskutiniu apsisprendimo lašu padėti tapo žinutė „Facebook“ iš Manto ir Rasos. „Jie prašė pagalbos – gal kas padėtų susirasti darbą internetu, nes norėjo užsidirbti. Jų verslas tiesiog sustojo. Vat tada ir šovė mintis – žmonės neprašo paaukoti, paremti, jie nori užsidirbti. Todėl tikimės, kad pavyks bent kažkaip bendrai padėti šitiems nuostabiems tautiečiams. Gal kažkas tą dieną atsisakys „Coca-Cola“ buteliuko, gal kažkas cigarečių, gal kažkas ir brangių pietų restorane, ir perves tuos sutaupytus pinigėlius geram tikslui“, – tikisi Mantas ir Jolanta.
Dėl šios priežasties rugpjūčio 1 dieną, 19 val. Jungtinės Karalystės laiku, o 21 val. – Lietuvos, Jolanta ir Mantas planuoja koncertą, kurio metu rinks lėšas M. Pralgausko ir R. Skridailaitės augintiniams.
„Šiuo metu Jungtinėje Karalystėje vis dar uždrausti komerciniai renginiai, o žmonės išties išsiilgę skambių dainų, tad manau, jog koncerto trukmės tikrai neskaičiuosime. Viskas vardan žmonių ir pagalbos mūsų tautiečiams gyvenantiems svetur“ , – sakė atlikėjų pora.
Paklausti, ar tiki, kad tai galėtų padėti, Mantas ir Jolanta tuo nė neabejojo. „Kilnūs darbai visada lieka pastebėti. Esame įsitikinę , kad Lietuviai tikrai neliks abejingi. Kad ir menkiausia parama – viskas vardan gerovės. Manau, daugelis atkreips dėmesį ir prisidės prie mūsų organizuojamos iniciatyvos. Juk gerumas, visada sugrįžta gerumu atgalios“, – pokalbį baigė jie.
