Kartu su astrologu N. Šulija kalbėdamasis apie savo gyvenimo pasirinkimus, Nerijus mintimis nusikėlė į paauglystę. Jis pasakojo, kad tuo metu, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, šalyje prasidėjo chaosas, dėl kurio daugybė jo bičiulių pasuko netinkamu keliu.
„Tuo metu šalyje prasidėjo didžiulis banditizmas. Mano aplinkos žmonės labai rinkosi šį kelią, nes tai buvo patrauklu: yra kažkokia grupė, kuriai priklausai, turi statusą. Kiemo draugai nuėjo į šią pusę, ten traukė ir mane. Bet sportas buvo ta vinis, kuri mane sustabdė.
Tada žaidžiau krepšinį, ten buvo kitokia aplinka: visi judrūs, nuolat būdavome lauke. Gaudavau tą patį – komandą, bendruomeniškumą, draugystę, varžybas. Sportas ir knygų skaitymas mane nuo to atitraukė. Mačiau, kaip keitėsi mano draugai – jiems reikėjo būti stipresniems, parodyti, kuris yra kietesnis. Taip gavosi, kad aš pasirinkau geresnę pusę“, – savo istorija dalijosi N. Pranckevičius.
„Mano kūnas neatlaikydavo mano norų“
O kaip Nerijaus gyvenime atsirado kalnai? Ši istorija – dar įdomesnė: keisti gyvenimo veiklą N. Pranckevičiui primygtinai reikalavo net gydytojai.
„Kalnai atsirado dėl krepšinio, bet šiuo atveju, dėl jo nebuvimo. Labai dažnai lankydavausi pas gydytojus dėl traumų – turėjau gal septynis lūžius, daugybę nutraukimų, suplyšimų. Viskas dėl to, nes buvau labai azartiškas ir mano kūnas neatlaikydavo mano norų. Gydytojai sakydavo, kad esu linkęs į savęs žalojimą, todėl reikia kažką keisti. Vienu metu po eilinės operacijos nusprendžiau, kad reikia nustoti save žaloti“, – atviravo laidos svečias.
Nerijus suprato, kad ties krepšiniu reikia dėti tašką. Tačiau tuomet jam iškilo kitas klausimas – o ką toliau daryti, kuo užsiimti?
„Gavosi taip, kad pagalvojau, jog pabandysiu nuvykti į kalnus, nes man jie gražūs, patinka. Tai pirmą kartą padariau 2019 metais. Išvykome į Himalajus, Nepalą. Buvo tokia sudėtinga kelionė, nes viskas nauja, o dar lipome į 6,2 km kalną. Ten dešimt kartų pagalvojau, kad mirsiu, – juokėsi N. Pranckevičius. – Bet nusileidus pagalvojau, kad gal ir nieko, man visai tinka – gerai save pakankini, pamaitini tą žvėrį viduje. Pagalvojau, kad reikės pabandyti darkart.“
Pokalbio metu N. Šulija pasiteiravo N. Pranckevičiaus, kaip į šią veiklą reaguoja jo šeima. Nerijus buvo atviras – artimieji tuo nesižavi.
„Šeima į tai žiūri blogai. Bet iš kitos pusės pasitiki ir žino, kad avantiūrų nedarysiu, nes aš jų neieškau. Dabar jie nereaguoja taip stipriai, kaip pradžioje arba gal susitaikė ir suprato, kad kitaip nebus ir geriau leisti laisvai man tą daryti nei ieškoti šioje vietoje konfliktų“, – svarstė N. Pranckevičius.
Atskleidė, kas vyko Everesto viršūnėje
2025 m. gegužės 24 d. iš šiaurinės Everesto (Tibeto) pusės, aukščiausio kalno viršūnę vienu metu paeiliui pasiekė trys lietuviai: Nerijus Pranckevičius, Justas Narkevičius, Aurimas Valujavičius. Kaip pasakojo Nerijus, čia teko įveikti ne vieną išbandymą.
„Mes lipome iš Tibeto pusės, kuri pasižymi mažu leidimų išdavimų skaičiumi, tad įprastai ten būna mažai alpinistų. Kita vertus, tai – techniškai sudėtinga pusė, kur žmonės užstringa, negali perlipti, panikuoja. Todėl susidarė žmonių kamštis, kuriame reikėjo stovėti beveik tris valandas. Buvo netikėta, nes pietinėje pusėje tai normalu, o šioje kiek keisčiau“, – kalbėjo alpinistas.
Visgi labiausiai Nerijui įsiminė paskutinė kelionės naktis. Pasak laidos svečio, ji buvo be galo sudėtinga, nes kilo didelių organizacinių nesklandumų dėl deguonies.
„Ten be deguonies būti negali, o gavosi taip, kad jo nebuvo, be to, mano padėjėjas dar vieną balioną pametė. Likau visiškai be deguonies, prisuko tik tiek, kad nenumirčiau. Buvau iškart informuotas, kad į viršų su tiek neužlipsiu. Teko lipti tik su tuo gyvybiškai svarbiu. Temo akys, buvo silpna, aplinkui matai negyvus žmones. Ten jų yra labai daug, apie 40 žmonių buvo palaidoti mūsų pusėje po sniegu“, – išgyvenimais dalijosi N. Pranckevičius.
Nerijaus teigimu, galiausiai įkopęs į Everestą, jis nė nespėjo šia viršūne pasidžiaugti – vyras nuolat galvojo, ar užteks turimo deguonies tam, kad galėtų sėkmingai nusileisti.
„Dauguma ten mirusių žmonių pasiekė viršūnę, bet nenusileido. Leidžiantis baigėsi deguonis – kūnas suglemba, temsta akyse, nieko negali padaryti, tik bandai išgyventi. Nusileidimas yra nė kiek nelengvesnis nei užlipimas, nes yra naudojamos virvės, reikia daug jėgos. Nusileidus net nebematai aplinkos, esi savyje. Galvojau tik kaip greičiau iš čia dingti, kaip greičiau atsistatyti“, – teigė pašnekovas.
Nerijus atviras – sėkmingai nusileidus nuo viršūnės, jis savęs klausė, ką čia veikė ir ar apskritai jam reikėjo tokio sunkiai suvokiamo iššūkio.
„Norėjosi krautis daiktus, dingti iš ten ir daugiau niekada nesirodyti. Galvojau, ką aš čia veikiau, ar tikrai man to reikėjo. Smegenys ginasi, nes nenori tokio skausmo. Bet sugrįžus namo galvoji, kad visgi geras iššūkis buvo“, – šyptelėjo N. Pranckevičius.
Visą pokalbį žiūrėkite vaizdo įraše straipsnio pradžioje.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
