„Nueikite įsitikinti, kad jums tikrai nepatiks“, – juokiasi Ineta ir Aistis.
Ir nors „FELICITÀ“ startas pirmąją savaitę buvo puikus, – filmą pamatė daugiau nei 20 tūkstančių žiūrovų, pikti komentarai apie jį nepraslydo pro kūrėjų ausis. Atsakyta buvo kaip visada – su humoru.
„Susirinko 350 žmonių į atidarymą, galvojate, kad viskas? Už mūsų, pensininkų, pinigus filmas padarytas, negali tokio būti, aš nepatenkinta, man nepatiko. Surinksiu drauges, eisim įsitikinti, kad ir joms nepatiks. O žinau, kad tikrai nepatiks“, – socialiniuose tinkluose pasklidusiame vaizdo siužete dėsto A. Mickevičiaus sukurtas dar vienas personažas – Oresto Vaigausko sesuo Devalta ir suraukusi nosį pateikia galutinį įvertinimą – žemiau „plintuso“.
„Devalta įkūnija tuos keletą atsiliepimų, kurie mus pasiekia. O mums filmas patinka, džiaugiamės daugybe smagių ir gražių atsiliepimų. Su Ineta kūrėme netipinę komediją, universalų filmą, nuostabu, kiek daug žmonių jį perskaitė“, – sako vienas iš filmo kūrėjų A. Mickevičius.
Apie „FELICITÀ“ sumanymą, personažus, filmavimus Italijoje su filmo prodiuseriais ir pagrindiniais aktoriais kalbėjosi Laisvė Radzevičienė.
Jūsų sukurti personažai – muzikos profesorius Orestas Vaigauskas ir jo mylima žmona, estrados legenda Džilda, gyvuoja jau daugybę metų. Kaip radosi sumanymas juos perkelti į kiną?
Aistis: mintis kilo senų senovėje, filmą apie tai, kaip Vaigauskai vyksta į Jungtines Amerikos Valstijas, norėjome sukurti dar prieš pandemiją ir karantinus.
Ineta: pamenu, fantazavome apie filmą ir sutarėme tą mintį tiesiog paleisti. Netrukus paskambino iš vienos įmonės ir paprašė, kad mes jų jubiliejui sukurtume filmą su Vaigauskais ir papasakotume apie technologijas prieš dvidešimt metų. Filmą nufilmavome ir tapo aišku, kad tai padaryti galime ir gali būti visai įdomu.
Aistis: tada gimė Amerikos idėja – Vaigauskai turėjo vykti į lietuvių bendruomenę. Tačiau atėjo pandemija ir viskas baigėsi.
Vaigauskai per pandemiją irgi buvo įkalinti namuose?
Aistis: jie puikiai veikė iš namų, nesustojo nė sekundei.
Ineta: kai fantazuodavome apie filmą, kurį kursime, fone dažnai skambėdavo italų muzika. Ji mus tarsi įkvėpė tolesnei kelionei.
Aistis: nusprendėme duetą pakviesti į Sanremo festivalį, tegu važiuoja atsiimti apdovanojimo už gyvenimo nuopelnus.
Ineta: jau vėliau, keliaudami po gastroles, pradėjome filmuoti, kurti situacijas, dialogus, kai ką parodydavome kolegoms, bičiuliams, žiūrėjome, kaip reaguoja, ar jiems juokinga.
Aistis: kadangi esame televizijos žmonės, pasakodavome vaizdais, tarsi jau sumontuotus gabaliukus, scenas. Paprastai į didįjį kiną kūrėjai ateina sukūrę trumpametražį filmą, o mes įšokome iš televizijos.
Kas filmui rašė scenarijų?
Ineta: scenas fantazavome ir kūrėme kartu, o surašė Aistis.
Aistis: scenarijus gal ne visai tikslu. Mūsų dialogai jame buvo pažymėti brūkšneliais, su Ineta esame įpratę kurti čia ir dabar. Žinome, ką turime pasakyti, tačiau apsišaudymai žodžiais vyksta improvizuojant. Pavyzdžiui, daug juoko sukėlusi frazė filme, kurią Džilda sako jaunam žurnalistui „Persimauk plafkes – peršalsi“, jau seniai sklandė mūsų žodyne. Ir čia ji tiko.
Iš tiesų mes darėme viską – ir scenarijų rašėme, ir vaidinome, ir piniginius klausimus sprendėme.
Ineta: stovi Aistis su grimu, sąskaitas faktūras rašo, pinigų pervedimus atlieka. Aš labiau rūpinausi emocine komandos situacija ir filmo režisūra. Pamatau, kad iš ryto kažkuris ateina nosį nukabinęs, jau tuoj tuoj „stogą pramuš“, atsisėdu per pietų pertrauką, pakalbinu. Vėliau juokavome, kad mūsų komandos kelionė į Italiją daugeliui buvo kelionė į save. Kai su grupe žmonių esi keletą savaičių, vyksta toks realybės šou, jautiesi taip, lyg būtum viename laive, kurį privalai nuvairuoti iki tikslo, pasiekti krantą. Ir tame laive – vien asmenybės! Natūralu, kad aplinkoje, kur keičiasi tavo kasdienė rutina, randasi visko – trinties, naujų pojūčių, minčių apie tai, ar išties darai tai, ką nori gyvenime, esi, kur nori ir su kuo nori.
Aistis: dirbdavome po 12–14 valandų per parą, buvo nelengva ir fiziškai, ir morališkai.
Ineta: kai išsenki, pradedi geriau save girdėti, o rutinoje, kurioje nelieka namų, buities, kurioje atsiranda naujų, įdomų žmonių, pradeda vykti nuostabūs dalykai, mezgasi vertingi pokalbiai.
Aistis: kai po filmavimų grįžau iš Italijos namo, dar kurį laiką jaučiausi keistai. Atrodė, reikia viską mesti ir išvykti.
Ineta: per filmavimus netekau dešimties kilogramų, jie krito dėl streso. Mūsų komanda mažytė, tik dviese, derinimų daugybė, žiūrėk, susitinkame tarp savo darbų, kartą per savaitę, aš jau tam, tam, tam būnu paskambinusi, susitarusi, Aistis – irgi. Ir nė karto abu neskambinome tam pačiam žmogui, tarsi telepatiškai žinotume vienas kito darbus. Neturėjome jokių terminų, jokių pasitarimų, – reikia geltono fiato, vadinasi, sėdu vieną dieną į automobilį ir važiuoju ieškoti. Kažkokia stebuklingai astralinė yra mūsų sąjunga (juokiasi).
Nuo kada prasidėjo ta jūsų astralinė sąjunga?
Aistis: sulipome dar nuo teatro laikų, kai kartu vaidinome keletame spektaklių, tačiau nuo to momento, kai televizijos prodiuseris Laurynas Šeškus paprašė manęs susirasti partnerę televizijos projektui, supratau, kad mudu su Ineta galime funkcionuoti kaip vienas organizmas. Abu intuityviai to paties norime, taip pat jaučiame ir matome.
Ineta: nieko per daug stebuklingo: kiekvienas ateiname su savo misija, energija. Visa tai gauname gimdami. Su Aisčiu esame pasidarę astrologinius žemėlapius, astrologė sakė, kad mūsų kūrybinis sektorius žemėlapiuose yra toks pat, tos pačios planetos, laipsniai, skaičiai. Retai taip būna, kad sutaptų!
Nusifilmuojame ir patys kikename iš Vaigauskų, mokame atsiriboti, pamatyti juos kaip kažką kito, ne save. Netgi kai montavome filmą, sakydavome – ji, jis, ne mes čia.
Aistis: kai kuriame personažus, jie – tai ne mes. Lietuvoje paplitusi vaidyba, kai aktorius jausmus ir emocijas perleidžia per save, išgyvena savo vaidmenį o ne jį kuria. Man visada patikdavo, kai aktorius tampa visai kitu žmogumi – užsiaugina plaukus, pilvą. Mūsų kelias kurti vaidmenis, kurie būtų kuo toliau nuo mūsų pačių.
Galima sakyti, kad Vaigauskai gyvena savus gyvenimus? Ar neatsitinka taip, kad realybėje žmonės mano, jog jie egzistuoja?
Ineta: tokį tikslą ir turime. Štai, vakar gavau žinutę iš moters, kuri, pamačiusi dokumentinio filmo apie filmą anonsą, atsipeikėjo ir suprato, kad mes ir Vaigauskai yra viena. Vaigauskai gimė grimo kambaryje, kai prieš dainų projektą reikėjo nufilmuoti reportažą. Iš pradžių užsidėjome perukus, o tada pradėjome kalbėti Vaigauskų balsais, grimo kambaryje visi pradėjo juoktis. Man tos raudonos lūpos, žali šešėliai, tas kaštankinis perukas taip gražu! Užpakalis prikištas, papai padaryti (juokiasi).
Kokį svarbiausią „cinkelį“ patys matote Vaigauskų kino kelionėje?
Aistis: man atrodo, kad kiekviena kelionė yra santykių patikrinimas. Prieš Italiją Vaigauskai buvo labai atitolę, mėginome tai atskleisti per jų sapnus ir vizijas. Ponia nori romantikos, o vyrui užtenka tik flirto ir sekso. Na, kaip realiame gyvenime.
Ineta: ir filmas, ir visa tai, ką veikia Vaigauskai, nėra vien komedija. Juokai – tik paviršius, leidžiantis apnuoginti gelmę. Žmonės bijo būti apnuoginti. Tai, ką daro mūsų personažai, yra kažkur matyta, girdėta, mes tiesiai į akis sakome: baisiausias dalykas, kuris gali jums nutikti, – atpažinsite save. Ir tai nebus labai malonu. Pastebėjome, kad į Vaigauskus neigiamai reaguoja tie, kurie atpažįsta save, kai juos užgauna, paliečia. Aš su Džilda jaučiuosi visiškai vykdanti savo dieviškąjį planą, nes būtent per juoką lengviausiai pereina informacija.
Ar ir savo poziciją lengviau išreikšti per personažą?
Aistis: personažas padeda viską nuleisti juokais.
Ineta: baigiantis koncertui paprastai atliekame tokį ritualą: paprašome, kad žiūrovai visi kartu, su trimis cha cha cha paleistų savo svajones. Ne kartą esame girdėję: po jūsų pasirodymo išeiname geresni.
Daug kam įdomu, iš kur gavote pinigų filmui?
Ineta: turėjome keletą variantų. Po susitikimo su vienu investuotoju supratome, kad jis nelabai nori, o ir mums teks daug įrodinėti. Norėjosi kažkaip paprasčiau, lengviau. Tada prisiminiau parketą gaminančią įmonę „Wilbergs“, buvome gražiai su jais susidraugavę. Susitikome Islandijoje, pasirodė puikūs, į avantiūras nusiteikę leistis žmonės. Šis filmas yra mūsų bendras kūrinys.
Italija filmui suteikė labai daug spalvų. Bet profesoriui, turbūt, su tuo baltu kostiumu buvo labai karšta?
Aistis: apie Italiją prikurta daugybė stereotipų. Ir mes įsivaizdavome, kad vasaros pradžioje Toskanoje bus daug saulės ir karšta, tačiau miestelyje tarp kalnų sulaukėme daugiau lietaus. Vis viltingai žiūrėdavome į dangų, – kad tik nelytų. Tomis dienomis, kai švietė saulė, tekdavo paprakaituoti, o artėjant dienos pabaigai tik ir galvodavau, kaip kuo greičiau peruką nusiimti ir čekoslovakiškus batus ant pakulnės nusiauti. Kostiumus filmui kūrė mano gera bičiulė Jolanta Rimkutė, jai padėjo asistentė Liepa Pivoraitė. Taupydami biudžetą sugalvojome, kad Vaigauskų drabužius filmo pradžioje nušvilpia kartu su lagaminais.
Italijoje mums labai daug padėjo mano kurso draugė Rūta Papartytė. Ji rūpinosi viskuo – tarėsi dėl filmavimų, transporto, ieškojo aktorių. Iš pradžių manėme vežti lietuvius, bet paskui pagalvojome, kad filmui pravers nauji veidai.
Kadangi filmavome Italijos provincijoje, vietiniams tai buvo įvykis, o apie mus parašė vietos laikraščiai. Esą mes regione skatiname kino industrijos kūrimą.
Kurdami šį filmą sužinojome ir išmokome daug naujų dalykų. Dabar jau žinotume, kur dar galima sutaupyti, kaip tvarkyti filmo biudžetą ir kurti komandą.
Panašu, kad galvojate ir apie antrąją Vaigauskų kino kelionę?
Ineta: turime labai daug planų. Neabejoju, kad Vaigauskai labai norėtų „Euroviziją“ pamatyti...
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
