Patinka ši istorija, kurią priskiria aktorės motinai Katarinai Hepburn:
„Kartą, kai buvau paauglė, su tėvu stovėjome eilėje pirkti bilietų į cirką.
Galiausiai tarp mūsų ir bilietų kasos liko tik viena kita šeima. Ši šeima man padarė didelį įspūdį.
Buvo aštuoni vaikai, visi tikriausiai jaunesni nei 12 metų. Iš jų apsirengimo matyti, kad jie neturėjo daug pinigų, bet drabužiai buvo tvarkingi ir švarūs.
Vaikai elgėsi gerai, visi stovėjo eilėje, po du už tėvų, susikibę už rankų. Jie susijaudinę šnekučiavosi apie klounus, gyvūnus ir visus veiksmus, kuriuos matys tą vakarą. Iš jų susijaudinimo galėjai nujausti, kad jie dar niekada nebuvo buvę cirke. Tai būtų jų gyvenimo įvykis.
Tėvas ir motina buvo būrio priekyje ir stovėjo išdidūs. Motina laikė vyro ranką ir žiūrėjo į jį, tarsi sakydama: „Tu mano riteris su spindinčiais šarvais“. Jis šypsojosi ir džiaugėsi matydamas laimingą savo šeimą.
Kasininkė paklausė vyro, kiek jis nori bilietų? Jis išdidžiai atsakė: „Norėčiau nusipirkti aštuonis vaikiškus bilietus ir du suaugusiųjų bilietus, kad galėčiau vesti savo šeimą į cirką“. Kasininkė nurodė kainą.
Vyro žmona paleido ranką, nuleido galvą, ėmė virpėti vyro lūpa. Tada jis pasilenkė kiek arčiau ir paklausė: „Kiek tu pasakei? Kasininkė vėl pasakė kainą.
Vyras neturėjo pakankamai pinigų. Kaip jis turėjo pasisukti ir pasakyti savo aštuoniems vaikams, kad neturi pakankamai pinigų nuvesti juos į cirką?
Pamatęs, kas vyksta, mano tėtis įsikišo į kišenę, ištraukė 20 svarų banknotą ir numetė ant žemės. (Mes nebuvome turtingi jokia to žodžio prasme!) Mano tėvas pasilenkė, paėmė 20 svarų kupiūrą, bakstelėjo vyrui per petį ir pasakė: „Atsiprašau, pone, tai iškrito iš jūsų kišenės“.
Vyras suprato, kas vyksta. Jis neprašė išmaldos, bet tikrai vertino pagalbą beviltiškoje, širdį veriančioje ir gėdingoje situacijoje.
Jis pažvelgė tiesiai į mano tėčio akis, paėmė mano tėčio ranką abiem, stipriai suspaudė ant 20 svarų kupiūros ir virpančiomis lūpomis bei skruostu riedančia ašara atsakė: "Ačiū, ačiū, pone. Tai tikrai labai daug reiškia man ir mano šeimai."
Su tėvu grįžome į savo automobilį ir parvažiavome namo. Už 20 svarų, kuriuos atidavė mano tėtis, ketinome nusipirkti bilietus.
Nors tą vakarą cirko nepamatėme, abu jautėme džiaugsmą, kuris buvo daug didesnis, nei kada nors galėjo suteikti cirko matymas.
Tą dieną aš išmokau dovanojimo vertę.
Dovanotojas yra didesnis nei Gavėjas. Jei norite būti didelis, didesnis už gyvenimą, išmokite duoti. Meilė neturi nieko bendra su tuo, ko tikitės gauti – tik su tuo, ką tikitės duoti – tai yra viskas.
Dovanojimo, kitų palaiminimo svarbos niekada negalima per daug pabrėžti, nes dovanoti visada malonu. Išmokite padaryti ką nors laimingą dovanodami“.