Naujienų portalui tv3.lt Emilis papasakojo savo gyvenimo istoriją bei atskleidė didžiausią svajonę.
Gyvenimas globos namuose
Translytis Emilis pasakojo, jog būdamas vos 5-erių drauge su biologiniais broliais pateko į vaikų globos namus.
„Globos namai nebuvo dideli, jie buvo mažame kaimelyje. Ten gyvenau 2 metus. Pripažinsiu, gyvenimas ten nebuvo lengvas. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad mažesnieji vaikai gyveno kartu su vyresniaisiais, vyresnieji dažnai tyčiodavosi, atiminėdavo maistą, neleisdavo miegoti ar net smogdavo kelis smūgius į pilvą. Tuo metu, kuomet ten gyvenau, gyvenimas tikrai nebuvo rožėmis klotas“, – jautriai pasakojo Emilis.
Gyvendamas globos namuose, Emilis pajuto ir pirmuosius įnorius, jog nori keisti savo lytį: „Iš dalies, tai pajaučiau, kai buvau mažas, šešerių metų ir vaikų globos namuose slapčiomis pasiėmiau vyresniojo brolio drabužius, jais persirengiau. Nors ir skendau tuose drabužiuose, sau aš atrodžiau labai gražus ir jaučiausi nuostabiai.
Niekada nemėgdavau mergaitiškų dalykų: lėlių, barbių ar makiažo, aš labiau sutardavau su berniukais, su jais bėgiodavau, dūkdavau ir mušdavausi. Tam, kad sumažinti disforijos jausmą paauglystėje, kuomet prasidėjo brendimas, nešiodavau berniukiškus drabužius, vėliau nusikirpau plaukus, todėl labai išsiskyriau iš kitų merginų. Būdamas penkiolikos metų intensyviau pradėjau domėtis LGBT+, susipažinau su naujais žmonėmis, pažindamas ir atrasdamas save supratau, kad esu translytis.“
Aplinkinių reakcija
Anot Emilio, jis susilaukė įvairių reakcijų: vieni palaikė, o kiti peikė.
„Dauguma draugų reagavo tikrai labai tolerantiškai, suprato ir palaikė, o kai kurie nustojo bendrauti. Mano globėja manė, kad man tik paauglystė, Dievas nedaro klaidų ir viskas yra tik mano pasąmonėje. Bet dabar matau, kad ji po truputi stengiasi susitaikyti su tuo ir aš labai tai vertinu, tačiau artimo ryšio mes nepalaikome. Vieni šeimos nariai palaiko mane ir padeda kuo gali, kitiems sunkiau mane priimti, jiems tai lyg išsigimimas, o dar kitiems gėda už mane“, – pasakojo jis.
Tiesa, jam skaudžiausia, kuomet neigiamų komentarų susilaukia iš jam brangių žmonių: „Anksčiau labai jautriai į tai reaguodavau, dabar jau stengiuosi nekreipti dėmesio į tuos žmones, nes tai yra tik jų nuomonė.“
Gyvenimas ne savo kūne ir disforija
Emilis sakė, kad jausmas, kuomet supranti, kad gyveni ne savo kūne – nepakeliamas: „Gyventi ne savo kūne yra labai sunku. Tai lyg gyventi visiškai kito žmogaus gyvenimą, lyg košmaras, kuris nesibaigia, kol nepradedi tranzicijos proceso. Vien dėl to, kad gimei merginos kūne, turi elgtis kaip mergina ir apsimesti mergina, net jei viduje jautiesi visiškai kitaip ir tai labai vargina. Būna, užeina mintys, kad niekas nepavyks, kad nieko nepasieksiu, bet tada veji tas mintis šalin, nusiramini ir judi į priekį.“
Nepaisant šių sunkumų, jis susiduria ir su – disforija: „Sunkiausia yra kovoti su disforija. Ją jaučiu kiekvieną dieną, vien norėdamas, kokio nors nepažįstamojo paklausti, tarkim, kur galima rasti kavinę, prašau, kad tai padarytų su manimi einanti draugė, nes labai kompleksuoju dėl savo balso. Be galo sunku yra, kai negaliu atlikti kasdieninių, įprastų veiksmų, kaip: nusiprausti duše, nueiti į viešąjį tualetą, nes tai kelia milžinišką diskomforto jausmą.“
Sunkumai ir svajonės
Kalbėdamas apie sunkumus translytis vaikinas pasakojo, jog Lietuvoje nors ir situacija gerėja, kalbant apie toleranciją, tačiau jos pasigesta iš vyresnio amžiaus žmonių: „Lietuvoje labai trūksta gerų specialistų ir informacijos žmonėms apie translytiškumą. Kaip ir sakiau, situacija keičiasi, bet tikrai yra kur tobulėti.“
Tiesa, didelių rūpesčių sukelia ir piniginiai klausimai. „Sunku yra finansiškai, nes visi tyrimai, važinėjimai, koncultacijos nemažai kainuoja. Dar man koją kiša mano amžius, nes kitų atžvilgiu esu per jaunas, tačiau žmonės nesupranta, kad taip jaučiuosi ne vieną dieną, o metų metus. Dar sunku yra tai, kad Lietuvoje nėra įsigaliojęs įstatymas, leidžiantis laisvai keisti lyti, todėl viskas vyksta teismo keliu ir labai sudėtingu procesu“ , – teigė Emilis.
Jaunas vaikinas šiuo metu svajoja ne tik apie lyties keitimo operaciją, bet ir apie kirpėjo profesiją: „Mano didžiausia svajonė yra pasikeisti dokumentus, pasidaryti operacijas ir gyventi pilnavertį savo gyvenimą, nieko nebijant. Taip pat jau seniai svajoju dirbti barber'io darbą ir kada nors sukurti šeimą. Labai noriu padėti kitiems, dar jaunesniems translyčiams, kurie susiduria su tokiomis pačiomis problemomis ir keblumais, bijo atsiskleisti. Noriu įpūsti jiems drąsos ir padėti jiems suprasti, kad jie nėra vieni, noriu palaikyti juos.“
