Išskirtiniame interviu, bendraudamas su „Go3“ atstovu Žilvaru Zinkevičiumi, filmo „Paradas“ režisierius ir scenarijaus autorius Titas Laucius sutiko pasidalinti ne tik mintimis apie įkvėpimą scenarijaus temai bei iššūkius filmuojant vykusių riaušių metu, bet ir maloniai nustebinusiomis kritikų bei katalikų bendruomenės reakcijomis:
– Ar tai pirmasis paties filmas, kurio ne tik scenarijaus autoriumi esate, bet ir režisieriumi?
– Pirmasis ilgametražis mano filmas, nes turėjau trumpametražių patirties. Bet galima sakyti, kad tai mano režisūrinis debiutas.
– Kaip pavyko suderinti šias dvi pareigas? Ar nebuvo vidinių konfliktų filmavimo metu?
– Dar lengviau, kai esi dviejose pareigose. Aš didžiąją savo laiko dalį dirbu scenarijų rašytoju ir esu parašęs net kelis scenarijus. Jei atmintis neapgauna, tai nuo studijų laikų iki dabar esu dar keturiems pilnametražiams filmams be „Parado“ parašęs scenarijus.
Režisūra man daug didesnis stresas, o scenarijus rašyti yra linksmiau. „Parado“ atveju buvo taip, kad parašius scenarijų nesinorėjo niekam jo atiduoti ir atrodė taip, kad tik pats galėsiu geriausiai įgyvendinti viską. Kitus kur rašau – siaubo filmams ir pan. tai atrodė, kad pats negalėčiau režisuoti, nes trūktų patirties.
– Į ką iš Lietuvos ar užsienio režisierių lygiavotės ar norėjote panašiai kurti?
– Aš mėgstu daug režisierių, bet nuo jaunystės man labiausiai patiko brolių Coenų darbai („Fargo“ (1998 m.), „Auginant Arizoną“ (1987 m., angl. „Raising Arizona“) „Paprastas kraujas“ (1984 m. „Blood Simple“) ir kt.)).
Lygiuotis pradžioje norėjau į juos, bet paskui gavau velnių nuo dėstytojo (juokiasi), kad bandau kurti pasaulį, kurio pats nežinau – buvau tada parašęs scenarijų apie benamius.
Vėliau buvau kūrybinėse paieškose kol pagaliau supratau, kad yra istorijų, kurias aš pats išgyvenau bei žinau. Tada praėjo tas lygiavimosi etapas, o liko tik kaip įkvėpimo šaltinis.
– Tai buvote geras studentas, o ne maištininkas?
– Paklausiau patarimų tik po studijų, buvau labai blogas studentas (juokiasi balsu).
– Kodėl būtent toks pavadinimas? Kas slepiasi po „Paradas“?
– Filme yra tokia orkestro linija apie vaikus, kurie priversti groti neįprastose vietose – direktoriaus gimtadienyje, laukuose ir t.t. Aš pats esu grojęs orkestre ir būdavo panašios situacijos, kad vadovas pranešdavo, kad rytoj reikia apsirengti kostiumus ir nesakydavo nei kur vyks pasirodymas nei kam jis bus skirtas.
Tada teko groti kažkokio traktoriaus gimtadienyje, politinės partijos suvažiavime ir vaikai net neturėdavo jokio pasirinkimo, nes juos verčia lankyti orkestrą tėvai. Ir tada aš supratau, kad tai yra panašus santykis su religija, kai mes einame į bažnyčią, nes mums liepia tėvai ir net nesusimąstome kokia viso to prasmė. Ta sąsaja su šių laikų religija atrodė kaip paradas.
– Tai ir buvo įkvėpimas, kodėl pasirinkote būtent tokią temą filmo siužetui?
– Galima ir taip sakyti, nors pačią temą tai aš išgirdau iš savo tėvų, nes būtent taip jie ir išsiskyrė. Mano tėvai buvo seniai išsiskyrę ir aplankius mamą ši prasitarė, kad dar kartą išsiskyrė. Kuo aš daugiau domėjausi šia tema, tuo labiau norėjosi nutolti nuo tėvų pavyzdžio. Gavau kitų pavyzdžių, anketų ir net pats Bažnytinis teismas žinojo, kad aš kuriu šį filmą. Bet norėjosi man visai neatsiriboti nuo šios temos, o kaip tik susitapatinti, tad prisiminiau orkestrą, kuriame pats grojau vaikystėje ir taip supyniau šias dvi siužeto linijas į vieną.
– Ar nesulaukėte priekaištų iš Bažnyčios institucijų ir katalikų bendruomenės?
– Čia yra visiškas paradoksas. Aš labai bijojau Bažnyčios ir bendruomenės reakcijos, ir net filmavimo metu bandėme daryti kuo mažiau juokų, kad nekiltų vėliau pasipiktinimo. Bet gavosi viskas labai netikėtai, nes kai kurie kunigai Velykų proga net nupirko savo parapijiečiams bilietus į šį filmą.
Aš prodiuserei net sakiau, kad gal reikėjo sukviesti visus kunigus į jiems skirtą seansą. Mano sumanymas ir buvo rašant scenarijų ne juoktis iš bažnyčios, bet juoktis ironiškai kartu su ja iš šios neįprastos situacijos.
– Filmas buvo teigiamai pripažintas kritikų ir pelnė apdovanojimų. Kiek pačiam tokie įvertinimai yra svarbūs?
– Išties „Paradas“ gavo apdovanojimą „už geriausią aktorę“ ir labai teisingai, nes jeigu būtų negavęs aš būčiau labai supykęs (juokiasi) ir už geriausią scenarijų, kuo aš labai džiaugiuosi, Bet atidaviau iškart šį apdovanojimą tėvams, kad aš jį ne kasdien matyčiau.
Smagu yra būti įvertintam, bet tai yra tik akimirka ir nereikia susireikšminti. Atėjus pas tėvus pietų ar vakarienės ir sėdint prie stalo galima pažiūrėt, kad graži „Sidabrinė gervė“, bet ne daugiau.
– Ar dažniau lankotės pas tėvus dabar?
– Tikrai dažniau, bet tik todėl kad mama labai skanius šaltibarščius pagamina (juokiasi).
– Ar filmavimo metu nutiko kažkas neįprasto ar įsimintino kuo galėtumėte pasidalinti?
– Filme yra tokia baro scena, kai mes filmavome naktį. Veiksmas vyko tikrame bare ir buvo garsiai dainuojama V. Kernagio daina „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoje“. Filmavome Trakų gatvėje, Vilniaus Senamiestyje. Mes darėme gal 40 dublių ir pro duris vis turėdavo užeidinėti Giedrius Savickas ir kol jis laukdavo lauke, tai sakė, kad labai girdėjosi garsas.
Ironiška yra tai, kad mūsų būsimas garsistas, kuris vėliau prisijungė prie komandos2, tuo metu nežinojo, kad čia mes filmuojame sceną ir neapsikentęs triukšmo, iškvietė mums policiją.
Juokingiausia, kad policija neatvyko, nė vienas ekipažas, o to priežastis buvo, kad tą naktį vyko riaušės prie Seimo ir visi pareigūnai buvo sutelkti būtent ten. Tai galima sakyti, kad riaušės išgelbėjo mūsų filmavimą.
– Galima juokaujant sakyti, kad riaušės pasitarnavo nors kartą?
– Riaušės bent vieną gerą dalyką padarė, bet tik juokaujant taip sakyti galima aišku.
– Ką galėtumėte pasakyti žiūrovams, kurie galbūt turi abejonių dėl filmo? Kas galėtų būtų lemiamas veiksnys, juos paskatinti žiūrėti? Kokiam žiūrovui skirtas šis filmas?
– Filmas yra skirtas man ir mano draugams (juokiasi). Juokauju juokauju. Reikėtų tikėtis ne komedijos, o komiškos dramos, kurios metu galima ir pasijuokti ,ir nežinau ar paverkti, bet tikrai susimąstyti ir įsijausti, nes yra tikri žmonės, tikros istorijos ir siužetas vingiuoja net ir romantiškai.
– Gal norite kažką palinkėti „Go3” televizijos žiūrovams?
– Palinkėti noriu „Go3“ televizijos žiūrovams, kad kai prasidės lietus ir jie negalės išeiti į lauką, tai įsijungtų filmą „Rūpintojėlis“z, kurio scenarijų aš kartu su režisieriumi Jonu Trukanu rašiau. Bijantiems „siaubiakų“ galiu pasakyti, kad tai daugiau siaubo komedija. Jis turėtų patikti tiems, kas nemėgsta baisybių, nes tai tarsi parodija tikrų siaubo filmų.
– O gal išduosite prie kokio filmo dabar dirbate?
– Dabar su Jonu Trukanu („Rūpintojėlio“ režisieriumki) rašome naują siaubo filmą, kuris galbūt ateity ir „Go3” televizijoje atsiras, bet dar tik rašymo etapas ir filmavimo darbai nepradėti kolkas.
Pamatykite komišką dramą „Paradas“ – per naujos kartos televiziją „Go3“!
