Nors jos repertuare tai – nebe pirmas šio žanro kūrinys, naujausia lopšinė ypatinga, nes skirta paramos fondo „Ankstukai“ dešimtmečio proga kuriamam lopšinių rinkiniui. Atlikėja įsitikinusi, kad tėvų dainos mažiesiems, ypač patiems gležniausiems, yra būtinos. Jų naudą patvirtina ir medikai, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Apie mūzas ir kūrybos užkulisius
Grįžti į šiek tiek primirštą muzikinį kelią D. Filmanavičiūtę paskatino dešimtmetį minintis paramos fondas „Ankstukai“. Anksčiau gimusiems mažyliams skirtų lopšinių fondas – ilgametė tradicija, ją nuspręsta atnaujinti ir papildyti jubiliejaus proga. Atlikėja sako nė akimirką nesuabejojusi, kai gavo šį kvietimą.
„Neįmanoma likti abejingai šiai temai turint motinystės patirtį, suprantant, kaip tai jautru. Nors pati muzikine veikla jau kelerius metus nebeužsiimu (išskyrus pavienius „pasimaivymus“ televizijoje), simboliška, kad paskutinė mano kurta daina buvo būtent lopšinė. Tik tuomet sūnaus Kristijono, kuriam dabar jau penkeri, nebuvo net planuose“, – šypsosi atlikėja.
Ji priduria, kad iššūkis nebuvo paprastas – kaip studentei prireikė kelių vadinamųjų „deadline’ų“. „Kai susitarėme, kad tikrai kursiu lopšinę, išvykau į Paryžių kalbinti prancūziško kino žvaigždžių. Prieš skrydį apsinuodijau, tad patirtis priminė tikrus emocijų kalnelius. Bet eidama po interviu su Oskaro laureate Justine Triet, nuo Triumfo arkos iki savo viešbučio, pradėjau niūniuoti kažkokius motyvus. Išsitraukiau telefoną ir įsirašiau“, – prisimena D. Filmanavičiūtė.
Teksto šiai melodijai reikėjo laukti dar ne vieną mėnesį. „Paryžiuje buvau sausio pabaigoje, nuo to laiko kompozitorius Faustas Venckus bent kelis kartus teiravosi ir ragino paskubėti. Galiausiai, gegužės pabaigoje su vyru ir sūnumi išvažiavome į Latviją, į mylimą vietą prie Baltijos jūros.
Šeimai pasakiau, kad užsiimtų savo veikla, o pati nuėjau ant smėlio, pasiėmiau rašiklį, knygelę ir baigiau kurti lopšinę. Grįžusi į Vilnių, susitikau su F. Venckumi ir įrašėme dainą. Esu įsitikinusi, kad mūzos neegzistuoja, todėl arba įspiri sau į užpakalį, arba nieko nebus…“ – juokiasi naujos lopšinės autorė.
Vaikai – geriausias lakmuso popierėlis
Nors D. Filmanavičiūtės repertuare tai – nebe pirma lopšinė, jos pačios sūnus nėra didžiausias mamos kūrybos gerbėjas. „Kas kartą, kai įjungiu savo dainą, ar tiesiog pradedu dainuoti, Kristijonas mane stabdo ir kartoja: „Mama, nedainuok, mama, išjunk…“ Jam daug labiau patinka Aistės Smilgevičiūtės ir Roko Radzevičiaus rinkinio „Tilidūda“ lopšinė „Šarkelė varnelė“, taip pat labai greitai užmiega, kai paleidžiu muzikos terapiją praktikuojančios Migloko dainas. Išgirdęs mano lopšinę toliau bėgioja po lovą. Bet nesuku galvos, juk, kaip sakoma, savame kieme pranašu nebūsi“, – šypsosi D. Filmanavičiūtė.
Kūrėją džiugina, kad jos kūryba skamba kitų namuose. „Nors naujų dainų nebekuriu jau penkerius metus, gaunu „Spotify“ ataskaitas, kurios rodo, kad mano kurtos lopšinės kasdien pasiklauso bent 400 vartotojų. Be to, ramybės programėlėje „mybe“, kurią naudoja apie 20 tūkstančių tėvų, mano įrašas yra pats klausomiausias“, – pasakoja „Miss Sheep“ sceniniu vardu anksčiau prisistatinėjusi atlikėja.
Ji tiki, kad naujoji daina ne tik ras savo klausytoją, bet ir padės skleisti žinią apie „Ankstukų“ fondą. „Pirmiausia labai noriu, kad lopšinė patiktų vaikams. Jie yra geriausia komisija, lakmuso popierėlis, parodantis, ko verta tavo kūryba. Taip pat labai noriu, kad lopšinė būtų paguoda ir nusiraminimas ankstukų tėvams ir žinutė plačiajai visuomenei – kad šiems žmonėms labai reikia mūsų suremtų pečių“, – apibendrina D. Filmanavičiūtė.
Muzikos terapija
Lopšinių įtaką ne tik kūdikių, bet ir tėvų savijautai įvardija ir muzikos terapeutė Vita Rimienė. Ji pati yra ankstukų trynių mama – nors dabar du sūnūs ir dukra jau trylikamečiai, specialistė į šią sritį gilinasi vis labiau. „Daugybe mokslinių tyrimų įrodyta, kad muzikos terapija veikia įvairius naujagimių psichinius ir fizinius parametrus: padeda nusiraminti, gerina kūdikio augimą, neurologinį vystymąsi, mažina skausmą, reguliuoja širdies ritmą, stiprina ryšį su mama ir tėčiu...
Tai prisideda ir prie bendros šeimos gerovės, mat niūniuodami mama ar tėtis taip pat jaučiasi geriau“, – aiškina psichologijos studijas baigusi ir klasikinį dainavimą studijavusi muzikos terapeutė. Visgi, pasak jos, dainuojančiųjų lopšines vis mažiau. „Dalis mamų jaudinasi ir gėdijasi, ypač jei tai turi daryti ligoninėje, prie svetimų žmonių. Kitose šeimose ši tradicija tiesiog išnykusi – nedainavo močiutės, promočiutės…“ – apgailestauja V. Rimienė.
Tokiais atvejais gali pagelbėti muzikos terapeutas – jis gali paskatinti ir išmokyti mamą ar tėtį bendrauti su naujagimiu muzikine kalba. „Jeigu vaikas gimė per anksti, jis yra labai jautrus aplinkai, tad garsiai dainuojamos lopšinės gali stipriai stimuliuoti ir kūdikis, priešingai, taps neramus. Čia svarbu pasirinkti tinkamą lopšinę ir jos tempą, nedainuoti per garsiai ar per ilgai. Taip pat svarbus fizinis kontaktas – jeigu įjungsime kad ir pačią gražiausią lopšinę, ją paleisime ir išeisime iš kambario, kūdikiui iš to nebus jokios naudos“, – aiškina specialistė.
Pasak V. Rimienės, bet kuriuo atveju svarbiausia stebėti vaiką ir jo siunčiamus signalus. „Jeigu mums bedainuojant, mažylis nusuka galvytę, išskečia rankos pirštukus, išsiriečia, gali būti, kad tos stimuliacijos yra per daug ir vaikas labiau nori pailsėti. Jeigu bandome dainuoti kūdikiui gulint lovelėje ir jis muistosi, paimkime jį ant rankų – pažįstamas balsas, kūno šiluma ir skleidžiama vibracija bei švelnus sūpavimas dar labiau ramina“, – teigia muzikos terapeutė, trynių mama V. Rimienė. Ji labai ragina mamas ir tėčius nebijoti pabandyti – vos po vienos lopšinės su naujagimiu gali užsimegzti dar glaudesnis ryšys.
Kam čia toks išskirtinumas??
O tai pernešioti vėlyvukai?
Kam čia tos etiketės?
