Iš Panevėžio kilęs D. Vaitiekūnas apie Kaune gyvenančią tetą muzikiniuose pasirodymuose pradėjo pasakoti daugiau nei prieš dvejus metus. Sako, jei kas tuomet būtų pasakęs, kad „Slabodkės vyšnelė“ bus parodyta pusšimtį kartų, būtų labai skeptiškas.
„Man tai atrodė tiesiog paprastai papasakota istorija – paprasto vaiko iš Panevėžio važiavimas pas paprastą tetą iš Kauno. Dabar net sunku patikėti, kad istorija, kurią pasakoju, tokia universali“, – dalinasi D. Vaitiekūnas.
Spektaklis nukėlė į 90-ųjų Kauną
Menininko teta Genovaitė, apie kurią pasakoja „Slabodkės vyšnelė“, buvo lyg giminės žvaigždė ir nuomonės formuotoja – ryški, vienintelė gyvenanti Kaune, ten įkūrusi parduotuvę, kur parduoda gumos, traškučių ir kitų importinių prekių, kokių panevėžietis gimtajame mieste nebuvo matęs. Po daugybės metų pas tetą apsilankęs D. Vaitiekūnas tarsi nusikėlė į 90-uosius, suprato, kad yra kilęs iš kaupikų giminės ir sumanė apie tai papasakoti šmaikščiame pasirodyme, kuriam taip pat sukūrė ir dainų.
Nors retas spektaklis Lietuvoje parodomas pusę šimto kartų, atlikėjas sako, kad labiausiai džiugina ne didelis skaičius.
„Vieniems ta pati situacija apie kartais nejaukų bendravimą su giminėmis kelia nostalgiją, kitiems pamąstymą, tretiems isterišką juoką. Man svarbiausia, kad žiūrovai išgyventų vidinį procesą, todėl labiausiai džiugina, kaip skirtingai žmonės šį pasakojimą suprato“, – sako D. Vaitiekūnas.
Muzikinių pasirodymų metu jį nustebino ir kaip atidžiai žiūrovai geba klausyti pasakojimo: „Nors spektaklio metu jie gali fotografuoti, filmuoti, dažniausiai tai daro per paskutinę dainą. Kaip kūrėjui man tai neįkainojamas turtas, kai žmonės, kurie šiais laikais nesugeba dviejų sankryžų pravažiuoti neišsitraukę telefono, ateina į spektaklį ir jį žiūri, pamiršdami mobilųjį kišenėje.“
Žiūrovai dalinosi istorijas apie savo giminės Genovaites
Per dvejus metus „Slabodkės vyšnelė“ kito, o pernai dalis spektaklių pradėti versti į gestų kalbą, kad istoriją suprastų ir kurčiųjų bendruomenė.
Vis dėlto svarbiausia nekintanti pasirodymo dalis – vaikystę primenantys kvapai, daiktai, įsimintina teta, nostalgija ir santykis su praeitimi. Šiuose dalykuose žiūrovai randa dalelę savo istorijos, tad D. Vaitiekūnas po visų pasirodymų sulaukdavo pasidalinimų apie jų giminės Genovaites. Kai kurie sakė
atpažinę ir save, kai bendraudami galbūt peržengdavo tam tikras ribas. Menininkas pabrėžia, kad šiuo pasakojimu nesiekia kritikuoti tarp giminių paplitusių bendravimo formų:
„Man šis spektaklis labiau yra apie jauno žmogaus, augusio posovietinėje aplinkoje, bandymą užmegzti ryšį su ta gyvenimo dalimi, kuri atrodo negraži, nespalvota, vyresnė, su kuria dažnai jaučiam didelį nenorą tapatintis.
Dažnai norim pabėgti nuo mus supusio post sovietizmo: giminės balių, silkių pataluose, giminaičių. Šis spektaklis yra sustojimas, bandymas užmegzti ryšį ir pamatyti tame gražių dalykų. Nėra moralizavimo, kurie čia teisūs ar kaip reikia elgtis šeimoje. Kiekvieną kartą, kai einu šios istorijos pasakoti, tai mane ir patį jaudina labiausiai.“
Spektaklio jubiliejus žadina azartą
Autobiografinis muzikinis spektaklis per dvejus metus jau ne kartą rodytas Vilniuje, Kaune, Panevėžyje, taip pat aplankė Klaipėdą, Šiaulius, Biržus, Raseinius, Tauragę, o Niujorke buvo pristatytas Amerikos lietuviams.
„Spektaklio jubiliejus manyje ir visoje komandoje budina azartą. Kalbam, kad jei rodysim 100-ąją „vyšnelę“, reikėtų tai daryti didelėje salėje, o po to išleisim šią istoriją pasakojančią knygą. Man tai kelia juoką, bet komanda nusiteikusi rimtai – sako, taip tikrai bus. Nors nieko neskubiname – stebėsime, kiek žmonių spektaklį dar norės pamatyti“, – šypsosi D. Vaitiekūnas.
Muzikinius „Slabodkės vyšnelės“ spektaklius jau pavasarį planuojama surengti Vilniuje, Kaune, Panevėžyje, Alytuje ir kituose šalies miestuose.
