Jiems parinkti įvaizdžiai visuomet traukia akį bei puikiai atitinka jų charakterį, tačiau tikriausiai tik nedaugelis susimąsto, koks žmogus slypi už jiems kuriamų derinių?
Šiais metais „Lietuvos Talentų“ teisėjus bei laidos vedėjus rengė talentingoji dizainerė bei stilistė Ieva Daugirdaitė, kuri savo darbą pradėdavo dar gerokai prieš eterį, o paskutinius potėpius atlikdavo likus kelioms sekundėms iki laidos pradžios.
Naujienų portalui tv3.lt Ieva papasakojo, kaip atrodo stilisto darbas tokio didžiulio projekto metu, atskleidė komisijos narių charakterius bei atvirai papasakojo apie subtilybes, kurios daugeliui taip ir lieka nežinomos.
Kaip atrodė „Lietuvos Talentų“ stilizavimo pradžia? Ar gavote tam tikras gaires, kaip kuris žmogus turėtų atrodyti, ar viską sprendėte pati?
Jei turėtum galimybę žmones rengti taip, kaip nori, arba kaip matome ant Kanų raudono kilimo, būtų fantastika, tačiau stilizuojant didžiausia bėda yra ribotos galimybės, iš ko gali rinktis – tai stilizavimą kiek susiaurina. O dėl pačių gairių, kaip kas turėtų atrodyti, natūralu, kad charakterius norisi daryti skirtingus, atskirti teisėjų įvaizdžius, kad nesupanašėtų vienas į kitą. Visa tai susiplanuoji ir vėliau to laikaisi.
Pavyzdžiui, šiame projekte Ineta buvo vienintelė moteris tarp vyrų, todėl stengiausi jai suteikti daugiau spindesio, moteriško žavesio, kurio jai ir taip nestinga, bet rūbai ir makiažas su plaukais, tą tik paryškina.
Koks buvo Justino vaidmuo?
Su Justinu prieš filmavimą mes pasikalbėjome, aptarėme, kas jam asmeniškai patinka. Jis išdavė mažą paslaptį, kad jį žavi klasikinis stilius, britiška nuotaika. Svarbiausia, kad tai jam ir tinka – švarkai, įvairių spalvų ir raštų marškiniai, klasikiniai aksesuarai, kaip kaklaraištis, fantazijos ir kt.
Klasikinį variantą galima padaryti labai žaismingai, įdomiai, ir nuobodžiai. Žaismingam variantui tereikia nebijoti įtraukti spalvų ir raštų. Galima tarpusavyje miksuoti tuos pačius raštus, bet skirtingų dydžių, arba, atvirkščiai – derinti tarpusavyje panašaus tono skirtingas spalvas. Taip pat, kad kostiumo eilutė būtų gyvesnė ir pilnesnė, į kostiumo atlapus įsegdavau žaismingus tam skirtus segtukus.
O Marijus?
Marijus yra rokenrolas, jaunatviškas. Mėgsta būti nesuvaržytas drabužių. Pavyzdžiui, jam ne itin patinka pilnai užsagstyti marškiniai ir pilnai užveržtas kaklaraištis. Tad jei kas pastebėjote, per visus filmavimus, kiek Marijus buvo su kaklaraiščiu, jis dažniausiai būdavo su viena saga prasegtais marškiniais ir atlaisvintu kaklaraiščiu – šiek tiek laisvesnėje formoje.
Laidoje savo mylimąjį galėjote aprengti kaip tik panorėjusi. Tačiau galbūt vis tiek su juo konsultavotės?
Konsultacijos buvo nedaug. Manau, kad pasitikime vienas kitu (šypsosi). Viskas, kas buvo parinkta, dažniausiai tikdavo. Pačioje pradžioje, kai tik pradėjome kartu dirbti (tai buvo prieš kokius 7 metus), pritaikant drabužius buvo daugiau pažinimo. O dabar nekyla klausimų – nei jam, nei man (šypsosi).
Ar savo rengtiems žmonėms pranešdavote, kaip ketinate juos papuošti, ar jiems tai būdavo staigmena?
Šiame projekte su Ineta mes visuomet skirdavome laiko, susitikdavome prieš filmavimus, išsirinkdavome, susiderindavome, pasimatuodavome, kad nebūtų jokių staigmenų, jog, pavyzdžiui, netinka dydis ar suknelės modelis.
Kas liečia vaikinus, aš visuomet prieš rinkdama drabužius susikurdavau idėją – kaip norėčiau, kad jie atrodytų. Vadovaujantis idėja, susirinkdavau drabužius, ir susitikus prieš filmavimą, visąlaik jiems papasakodavau, parodydavau savo sumanymą aprangai – kaip ir kodėl šiandien juos rengsiu. Viskas praėjo sklandžiai.
Ar buvo kokių kuriozų, netikėtumų?
Žinoma, pasitaiko ir netikėtumų. Kai iš parduotuvių susirenki drabužius (jų reikiamus dydžius ir variantus), ir juos palieki parduotuvėje išrašyti, atėjus paimti jie būna jau supakuoti. Vėliau tuos drabužius tu išsitrauki tik filmavimo dieną, kada pradedi lyginti.
Tačiau labai retais atvejais – bet taip kartais nutinka – parduotuvė susimaišo ir įdeda ne tą drabužio dydį. Visko atsitinka. Ir tada pamatai, kad yra bėda – kelnės per didelės, arba įdėtas ne tas švarkas – viskas griūva! Tokiais atvejais, jei žmogui esu sukūrusi vieną įvaizdį, visuomet turiu papildomų opcijų, kaip jį aprengti, jei atsitinka taip, kaip neplanavai.
Ar pasitaikė tokių situacijų, kaip filmuose, kai, pavyzdžiui, netinkamos kelnės yra susegamos paprasčiausiu segtuku?
Taip – Justinui finale kelnės irgi buvo susegtos žiogeliais (juokiasi).
Ar pasitaiko taip, kad žmonės, kuriuos rengiate, nežino savo dydžių?
Kiekviena šalis adaptuoja savo siuvamų drabužių dydžius į savo rinką. Pavyzdžiui, ispanų vyrai mėgsta labai aptemptus, siaurintus, trumpintus daiktus, todėl ten viskas yra pamažinta. Vadinasi, toks ispanų gamintojas kaip „Zara“, viską bus pamažinęs bent pusę dydžio. Todėl jei žmogus nešioja 54 klasikinį dydį, toks dydis iš „Zaros“ tikriausiai jam bus per mažas – turi viską apskaičiuoti. Taip pat daug kas priklauso ir nuo pačio drabužio modelio. Kartais mažiausio dydžio drabužiai yra išdidinto modelio ir žmogui jie gali būti per dideli.
Ar tiesa, kad filmavimo metu žmonėms parinkdavote drabužius, batus ir iš savo spintos?
Filmavimams iš parduotuvių batų imti negaliu, nes po jų jie bus sugadinti, nebeturės reikiamos išvaizdos. Jų niekas nebepirks, todėl tokiems atvejams esu sukaupusi studijoje daug įvairių batų tam, kad galėčiau naudoti juos filmavimuose, derinti prie parinktų įvaizdžių.
Ar nors kartą per „Lietuvos Talentų“ filmavimus rengėte Inetą savo kurtais drabužiais?
Tiesą pasakius, filmavimo metu rengiau ją tik parduotuviniais įvaizdžiais. Tačiau su Ineta prieš daug metų turėjome fotosesiją viename žurnale. Tąkart aš ją visą aprengiau tik savo kurtais drabužiais.
Atsimenu, ta mano kolekcija buvo itin skulptūriška. Ineta net klausė, kaip ji rengsis šiuos rūbus – juk čia ne jos stilius! (juokiasi). Sakiau Inetai, kad turime pabandyti – ir išties išėjo labai neblogai.
