Per pandemiją gimusias savo dainas kartu su vienu geriausių šalies gitaristų Tomu Varnagiriu jis sudėjo į pirmąją savo vinilinę plokštelę „Saulė ant bėgių“.
Pagal poeto Pauliaus Širvio eilėraštį sukurta daina „Saulė ant bėgių“ tapo tituline albumo daina. Ji padiktavo ir plokštelės pristatymo vietą – koncertas bičiuliams įvyko Vilniaus geležinkelio stotyje esančiame bare „Peronas“.
Pristatymo koncerte dalyvavo gitaristai T. Varnagiris ir Audrius Piragis.
„Gyvenimas yra tarsi poeto traukinys, kuriame kiekviena keleivio vieta turi savo istoriją, kiekvienas vagonas – romanas be pabaigos, o vaizdai pro lekiančio traukinio langus – bėgantys prisiminimai“, – sako dainų autorius ir atlikėjas V. Kazlauskas.
Prieš vinilinės plokštelės pristatymą su atlikėju kalbėjosi žurnalistė Laisvė Radzevičienė.
– Išleidote vinilo plokštelę, norite būti madingas?
– Kai pradėjau kurti dainas, apie vinilo plokštelę tikrai negalvojau. Su gitaristu T. Varnagiriu dainas įrašinėti pradėjome per pandemiją.
Lietuvos televizija tuomet daugeliui muzikantų siūlė įgroti kūrinius, nufilmuoti savo atliekamas dainas mobiliaisiais telefonais, norėjo tokius filmukus paleisti į televizijos eterį.
Su Tomu nusprendėme, kad dainas pirmiausia reikia kokybiškai įrašyti, o tik paskui filmuoti. Tiesą sakant, televizijos sumanymas žlugo, telefonais nufilmuoti vaizdai netiko eteriui, bet mudviejų įrašytos dainos liko.
Pagalvojau, gal reikėtų išleisti kompaktinę plokštelę, tačiau tai, kad kompaktinių grotuvų beveik nebelikę, neįkvėpė.
O čia, kaip tik Vilniuje, netoli Žaliųjų ežerų, pradėjo veikti pirmoji lietuviška vinilinių plokštelių spaustuvė „Green lakes pressing“. Taip tarsi grįžome prie naujai atrasto seno, o aš iš garažo namo parsinešiau visą savo senų plokštelių kolekciją.
– Savo paauglystės, jaunystės laikais klausydavote plokštelių?
– Mėgau plokšteles, turėjau jų daug. Vienintelis mano prašymas, kai kas iš šeimos ar pažįstamų vykdavo į užsienį, buvo parvežti plokštelę.
Aštuntasis dešimtmetis, sovietmetis, anuomet taip paprastai „The Beatles“ plokštelės nenusipirksi.
Savo kolekcijoje turėjau daug italų muzikos, į rankas pakliuvo Elvis Presley, bet tada jis man nepatiko, pasirodė maurojantis senolis.
Šiandien galvoju visai kitaip – daug ko iš jo pasimokyčiau. Ir vokalinio meno, ir atlikimo, ir labai gerų aranžuočių.
Mano kolekcijoje – visi grupės „Abba“ albumai, išskyrus patį naujausią, kuris man nenatūralus.
Išsaugojau ir geriausius to meto lietuviškus miuziklus – „Meilė ir mirtis Veronoje“, „Velnio nuotaka“, „Ugnies medžioklė su varovais“.
– Ar kada galvojote apie tai, kodėl vinilo plokštelės grįžo su trenksmu? Kodėl žmonės vėl perka patefonus ir parsineša senas kolekcijas iš garažų?
– Plokštelę galima liesti, o lietimas yra vienas iš subtiliausių žmogiškųjų jausmų. Pasiimi plokštelę, uždedi ant patefono, nuleidi adatėlę... Be to, senų vinilų traškesys ir šnypštimas sukelia prisiminimų, namuose kuria gerą emociją.
Garsas muzikoje labai svarbus. Stengiuosi, kad mano atliekamos dainos skambėtų natūraliai. Ir šiame albume kartu su Tomu ieškojome gero skambesio, atrodo, pavyko jį surasti, albumas išėjo labai akustinis.
– Kaip jūsų keliai susikirto su gitaristu T. Varnagiriu?
– Visai netikėtai. Vienam koncertui man reikėjo gitaristo, bičiuliai pasiūlė Tomą. Mes parepetavome kartu, koncertas įvyko.
Paskui Tomas tapo tikra gitaros muzikos žvaigžde, tačiau mūsų kūrybos duetas neiširo, iki šiol draugiškai kartu dirbame, vienas iš kito mokomės. Vertinu jo profesionalumą ir tiesų žodį – jei Tomas mato, kad aranžuotės nepadarys, kad daina, kurią sukūriau, neskamba, kaip reikia, tiesiai ir sako.
– Savo dainoms naudojate ir senųjų, ir naujųjų Lietuvos poetų eiles. Kas jose jus žavi?
– Lietuvių poezija gili, atspindinti žmogaus esmę, jo sielos pradus. Į plokštelę sudėjome dainas pagal Vytauto Mačernio, Pauliaus Širvio, Roberto Danio, Viliaus Dinstmano ir Vainiaus Bako eiles.
Šie vyrai kūrė skirtingais periodais, juos skiria beveik šimtas metų, tačiau visos eilės parašytos tada, kai poetams buvo apie dvidešimt. Ir jie kalba apie tą patį – apie jausmus, apie santykius, apie meilę.
Eilės kupinos išgyvenimų, filosofijos. Visada sakau, kad eilėraščiuose turi būti daug veiksmažodžių, jie kūriniui duoda siužetą. Kai yra siužetas, randasi pjesė, o pjesėje – personažas. Tik tapęs personažu scenoje gali sukurti spektaklį.
– Turbūt ne kiekvienas eilėraštis gali tapti daina? Kaip renkatės?
– Poetas Antanas A. Jonynas yra sakęs: ieškokite eilėraščio ritmo. Pavyzdžiui, poetės Violetos Palčinskaitės eilėse ritmas yra tarsi užkoduotas: „Čia, čia, čia, atskubėjome risčia...“
Net ir norėdamas kitaip negali sudainuoti. Man atrodo svarbu, kad autorinių dainų atlikėjas galėtų dainuoti įvairius ritmus – valsą, bliuzą, rokenrolą, – nuo to programa tik tampa įvairesnė.
Tiesa, ne visi poetai ritmą pagauna, ne visada gali dainuoti pagal jų eiles. Paprastai gerą dainą sukurti pavyksta greitai, jei jauti šiurpuliukus per nugarą, kai ją dainuoji, kai užkabini emociją natoje ar teksto frazėje, daina bus klausoma.
Svarbiausia albumo „Saulė ant bėgių“ tema – mūsų egzistencija: „Saulė blyksi jau šonais, kažkas palieka vagoną ir amžiams užtrenkia duris...“
Norisi gaudyti akimirkas, kad jausmas nedingtų, išlaikyti jį kuo ilgiau.
– Tai, kad kalbate apie gyvenimo ir būties prasmę šiuo laiku, turbūt, nereikėtų stebėtis. Nelengvai gyvename...
– Per pandemiją nuolat kalbėjau apie tai, kad būtina kažko imtis, negalima tingėti, – karantinas skatino tingulį. Tada daug ir sunkiai dirbau naktimis, antrą valandą dienos norėdavosi pasiimti gitarą ir rėkti arba atsikimšti butelį vyno. Rinkausi gitarą.
Šiandien žmonės mėgina grąžinti buvusias savo emocijas į priešpandeminį lygį, tačiau daugeliui nelabai sekasi.
Vieni taip ir liko aptingę, kiti nebesusitvarko su savo mintimis, savo gyvenimu, iš jaunimo buvo atimta galimybė bendrauti, keliauti drauge su bendraamžiais. To laiko nesugrąžinsi, dar daugiau, dabar tenka prisiimti ir globalias pasaulio problemas, kurios mus taip pat liečia, o tai atitraukia mus nuo savojo vidaus.
Išgelbėti gali tik optimizmas – žiūrėk, saulė šviečia, ateis pavasaris, planuok savo dienas, savo darbus.
Planavimas ir rutina padeda – aš netgi transporto kamščius išnaudoju savo repeticijoms, mokausi tekstus ar melodijas.
– Jūs vis dar dirbate ligoninėje. Kaip sekasi laviruoti tarp medicinos ir muzikos?
– Ir vienas, ir kitas darbas yra kūryba. Skiriasi tik darbo laikas. Mėgstu šią frazę, ji: ligoninė – rytais, o filharmonija atsidaro vakarais.
– Ar esate radęs paaiškinimą, kodėl tarp medikų tiek daug kūrybiškų žmonių?
– Gimiau medikų šeimoje, kurioje nuolat grojo muzika – Sinatra, Édith Piaf. Mano mama buvo baigusi Dramos studiją prie Kauno dramos teatro. Ir nors vėliau tapo medike, teatras ir muzika jai buvo itin svarbūs.
Gitara grojau nuo penkiolikos, medicina radosi, kai Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (tuo metu Lietuvos konservatorijoje) nebuvo renkamas režisierių kursas. Įstojau į mediciną, nes su savo auksiniu medaliu galėjau stoti bet kur.
Tikrai tarp medikų yra daug gabių žmonių – dainuojančių, tapančių, grojančių, fotografuojančių. Yra sakoma: gerai, kai chirurgas groja smuiku, operacinėje jam reikia jautrių ir miklių pirštų.
Vienas iš svarbiausių mūsų sveikos egzistencijos pradų – mokėjimas atsipalaiduoti. Medicinoje dirba ir rankos, ir kojos, ir galva, emocijas, kurias patiri operacinėje, reikia kažkur išleisti. Aš jas išleidžiu dainuodamas.
– Vis dar yra žmonių, kurie, pamatę jus su gydytojo chalatu, nustemba?
– Nebedaug. Jie dažniau ligoninėje mane tiesiog sustabdo: „Daktare, jūs gražiai dainuojate.“ Arba palatoje teiraujasi: „Jūs tikrai ne artistas, mane užmigdysite?“ (Juokiasi.)
