Pastaruoju metu vis dažniau pasigirsta kalbų apie permainingą dainininkės gyvenimą bei naujus pasirinkimus, kuriuos ji daro tyliai, tačiau su dideliu užsispyrimu ir ryžtu, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Kas ją įkvėpė ir kam šiuo metu ruošiasi dainininkė ir balso trenerė Jekaterina? Apie tai ir dar daugiau – atvirame pokalbyje.
– Jūsų vardas – Jekaterina, tačiau scenos slapyvardis – Aika. Ką jums asmeniškai reiškia šis trumpinys ir kodėl pasivadinote būtent taip?
Nuo pat mažens šeimoje ir mokykloje buvau vadinama Katia. Jekaterina tapau tik tada, kai pradėjau studijuoti ir dirbti. Kai išgirsdavau savo vardą visada atrodė, kad jis mane lyg įpareigoja. Jis toks didingas, karališkas, tačiau išėjusi į sceną nenorėjau tos didybės, jis man nesceniškas.
Norėjau kitos energijos, laisvės, kūrybos ir labiau įtraukiančio vardo, kuris atspindėtų tą jausmą scenoje, kai jaučiu, kad per mane lyg teka energija, srautas.
Aika atsirado kaip atsakymas. Po projekto Catrinah, su kuriuo dalyvavau „Eurovizijos“ atrankoje 2016 metais, labai norėjau pasikeisti savo sceninį vardą.
Klausiau savęs, koks turėtų būti mano vardas. Atsakymą man pakuždėjo mamos atvežta dovana iš Izraelio. Ji man padovanojo pašventintą žiedelį. Sėdėjau automobilyje, sukiojau jį rankose, kol pamačiau vidinėje pusėje išgraviruota Aikaterine. AIKA. Tai man iškart įsirėžė.
Taip ir pasilikau senovės graikų savo vardo sutrumpintą versiją. Kai išgirstu Aika, pajuntu energijos pliūpsnį lyg įeinu į savo kitą asmenybės dalį, kuri bunda scenoje.
– Dalyvavote „Eurovizijos“ atrankoje, daug dainuojate ir dabar lavinate kitus. Kaip jūsų gyvenime atsirado muzika?
Muzika mane lydėjo nuo mažens. Iš pradžių 10 metų Vilniaus Balio Dvariono muzikos mokykloje, tada 6 metai džiazo studijose Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Visada norėjau būti dainininke, norėjau šlovės.
Tik įsivaizdavau viską šiek tiek infantiliai. Norėjau būti išgelbėta, troškau, kad kol aš kukliai, o gal kiek arogantiškai slepiuosi, mane kažkas pastebės ir išpopuliarins kaip dainininkę.
Gerai prisimenu, kad man nuolat buvo kartojama, jog esu labai talentinga. Jaunam žmogui tai gali pakenkti. Mano manymu, besiformuojančiai asmenybei geriau girdėti tai, kad ji turi daug mokytis, dirbti su savimi.
Tada norėjau greito populiarumo, visada norėjau įrodyti, kad galiu dainuoti scenoje.
2016 metais buvo mano populiarumo pikas. Tada tai buvo etapas, kai bėgau nuo nesėkmingų santykių.
Norėjau atrasti moterišką laimę. Atrodė, kad mane myli ir vertina už tai, kas esu. Meilė mane nuvedė į Vokietiją. Po kelių mėnesių gyvenimo svetur tuometis mylimasis mane skatino stoti mokytis slaugytojos profesijos.
Vis dėlto muzika mane labai traukė, todėl gavusi paraginimą dalyvauti „Eurovizijos“ atrankose Lietuvoje, ryžausi. Palikau vokietį ir dalyvavau su daina „Be free“.
Nors pusmetį nedainavau ir buvau stipriai nuklydusi nuo savo muzikinio kelio, vos lėktuvui nusileidus, aš jau skubėjau į studiją ir „Eurovizijos“ atrankas.
Tada gavau labai daug dėmesio iš spaudos. Vis dėlto, iš atrankos iškritau prieš finalą ir labai nusivyliau. Norėjau įrašyti savo pirmąjį albumą, kūriau dainas, dirbome su prodiuseriais.
Darbas nesiklostė, mūsų matymas stipriai skyrėsi, aš išėjau trenkusi durimis ir perdegiau.
Neviltis ir perdegimas mane pakreipė kita kryptimi – nuėjau mokytis manikiūro amato. Pamenu, kad sąmoningai norėjau atsitraukti, nes nežinojau, ko tiksliai noriu muzikos srityje. Buvo labai pikta, apmaudu.
Gerai prisimenu, kad tada kaltinau aplinką, jaudinausi, kad neturiu pinigų muzikos leidimui ir reklamai, jaučiausi nevykėle.
Dabar, žiūrėdama į praeitį, drąsiai galiu pasakyti, kad tų metų „Eurovizija“ man buvo didžiausias gyvenimo pasiekimas. Ir ne dėl muzikos, o todėl, kad mano dabartinis vyras, pamatęs mane per televizorių, jau kitą dieną norėjo su manimi susipažinti ir mudu pradėjome draugauti.
Vyras mane skatino dainuoti, gyrė, kad tai darau labai profesionaliai, stipriai palaikė.
Pajutusi įkvėpimą ėmiau mokyti žmones dainuoti, vykau į mokymus Niujorke, kurie pakeitė mano gyvenimą. Lioviausi būti auka, ėmiau mokytis prisiimti atsakomybę už save.
– Kaip jūsų gyvenimas pasikeitė tapus mama? Ne paslaptis, kad muzikantams ir scenos žmonėms motinystę bei buitį itin sunku derinti su viešu gyvenimu ir nuolatiniais koncertais.
Vaiko gimimas – tai labai svarbi transformacija kiekvienai moteriai. Man tai buvo perversmas, jo be galo laukiau.
Nėštumas buvo tikras išbandymas santykiuose su vyru, aš buvau labai jautri, atsivėrė psichologinės traumos, norėjosi artumo, ryšio, būti globojamai.
Vyrui tuo metu buvo labai sudėtingas etapas jo gyvenime. Naujas darbas, kraustėmės į Kauną, naujos atsakomybės, kelis mėnesius pasirinkome gyventi pas jo tėvus. Tada visą pasaulį ištiko pandemija. Buvo tikrai nelengvas etapas mums abiem.
Po vaiko gimimo jaučiausi gana vieniša kitame mieste. Savo mažylį dievinau ir jį be galo myliu visada, tačiau motinystė man buvo nelengvas išbandymas.
Jaučiausi praradusi savo kūno formas, laikyseną, energiją, nejaučiau savo poreikių, praradau gyvenimo džiaugsmą.
Hormonai viską dėlioja taip, kad mama atsiduotų savo vaikui 100 procentų. Tai ir jaučiau. Po daugiau nei metų nutraukiau maitinimą krūtimi, o pusantrų metukų sulaukusį sūnų Daną išleidau į darželį.
Širdis plyšo, buvo labai sunku atsiskirti, bet supratau, kad aš tikrai turiu grįžti į save. Jaučiau, kad tampu nebeįdomi nei sau, nei savo vyrui.
Pradėjau lankyti psichoterapiją, atėjau su užklausa, kad noriu grįžti į savirealizaciją. Sakiau, kad bijau savo sėkmės, bijau svajoti.
Man ypač padėjo dvasinės paieškos stovyklose, kuriose stipriai paliečiau savo tėvų temą, santykį su jais. Ėmė keistis mano gyvenimas, suvokimas, tapau drąsesnė.
Tai buvo nuolatinis darbas kas savaitę nuolat jaučiant, kas yra svarbu tą akimirką. Stovyklose nėriau gilyn ir išgirdau savo sielą per meditatyvią būseną, stiprių vedlių laikomoje erdvėje. Ir siela man aiškiai pasakė, kad aš noriu dainuoti žmonėms. Noriu tiesiog dainuoti ir paliesti jų širdis. Man tai buvo proveržio metai, o labiausiai man padėjo psichoterapija ir dvasinės paieškos.
Atsakiau sau į klausimą, kas man asmeniškai įdomu ir supratau, kad tai – motyvacija, atsakomybė, palaikymas, sielos girdėjimas, vidinė galia. Atradau save kaip gilesnę asmenybę, atsivėrė kūrybos srautas, gimė daug naujų dainų, kurios mane stipriai įkvėpė.
Mes tampame stipresni, kai išgyvename pokyčius, praeiname išbandymus. Motinystė man – didysis mokytojas.
– Ką rekomenduotumėte moterims, einančioms tuo keliu, kurį praėjote jūs?
Visų pirma, paprašyti pagalbos. Negalima užsidaryti. Nereikia vaidinti, kad viskas yra gerai. Kalbėkitės su artimaisiais, ieškokite profesionalios pagalbos.
Kaip bebūtų gaila, tačiau savarankiškai visko išspręsti neįmanoma. Visi esame labai skirtingi.
Emocinė sveikata yra labai svarbu. Tai turi didelę įtaką mūsų fizinei sveikatai.
Todėl, mamos, supraskite, kad jei jūsų resursas žemas, jūs nemiegate naktimis, esate pervargusi, tikėtis iš savęs, kad išlįsite iš tokios būsenos pati, tikrai neverta.
Kreipkitės pagalbos. Labai tikiu, kad jei tik esame sau nuoširdūs, pritraukiame į savo gyvenimą reikiamus neatsitiktinius žmones. Būtent jie, atėję laiku, padeda judėti pirmyn.
– Nuo ko pradėti, kai baimė didesnė už norą pagyti?
Visų pirma, sulėtinkite gyvenimo tempą, raskite laiko sau, pabūkite tyloje be minčių ir skubėjimo. Išmokite pajusti save, įsiklausykite į save, savo kūną, būseną.
Man labai patinka dešimties minučių praktika – rašyti. Tai nuostabi higiena emocijoms suvokti, sulėtėti, atlaisvinti erdvės galvoje.
Dar vienas būdas atsipalaiduoti – dainuoti. Tai puiki endorfinų gamyklėlė, nusiraminimas, meditacija. Dainuokite pasileidę muziką duše, tualete, už vairo, miške, draugų rate.
– Rugsėjo 28 dieną šventos Kotrynos bažnyčioje Vilniuje surengsite išskirtinį koncertą „Subintuota meilė“ savo balso gerbėjams. Koks jis bus ir ko tikėtis?
Šis koncertas man – tarsi tvarsčių nuėmimo momentas. Kai nebereikia slėptis po pleistru arba tvarsčiu, kurie perriša žaizdas.
Tai nebus tik pasirodymas. Tai vakaras, kurio metu kviesiu sustoti, įkvėpti ir susitikti su žmogumi per muziką.
Nuo pat pirmųjų žingsnių į bažnyčią atėję žmonės bus pasitikti su ypatingu ritualu. Ruošiu atmosferą, kuri nukels į ypatingą patirtį.
Scenoje pasirodysiu su gyva grupe ir pritariančiaisiais vokalais. Žmonės, jei tik panorės, bus patys kviečiami prisijungti balsais muzikoje.
Skambės mano autorinė programa, didelė jos dalis gimė besiruošiant šiam koncertui. Dainos – apie išgyvenimus, meilę, kuri kartais būna sutvarstyta, bet gyja. Taip pat apie sielos kelią, apie stiprybę ir pažeidžiamumą.
Tikiu, kad čia kiekvienas išgirs ne tik mano dainas, bet ir savo pačių vidinius virpesius. Ir gal išsineš šiek tiek šviesos.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
