Poros keliai susikirto dar 2018-aisiais, per V. Benkunsko organizuotą partijos renginį Trijų karalių šventės metu. Po koncerto bendruomenei solistė su tuometiniu sostinės vicemeru pradėjo bendrauti ir taip užsimezgė graži jųdviejų draugystė.
Šiandien ant rankų pora sūpuoja beveik metukų sulaukusią dukrytę Agotą Oną. Nors ir vaikelio gimimas apvertė jų gyvenimą, Vismantė neslepia, kad šis laikas jai – labai prasmingas.
„Dėl jos rytais atsikėlę iš naujo išmokstame, kokia kiekviena akimirka yra prasminga“, – šypteli moteris.
Naujienų portale tv3.lt – atviras pokalbis su Vismante Benkunskiene apie vaikystę gimtuosiuose Šakiuose, meilę muzikai, kuria nuo pat mažų dienų apgaubia dukrelę, viešumą bei kitą, nematomą jos vyro pusę.
Prieš mero rinkimus viešumoje nebuvote taip dažnai matoma, dabar dėmesio tikrai padaugėjo. Ar jau spėjote prie to priprasti?
Tas dėmesys, mano manymu, yra visai natūralus. Valdas užėmė pagrindinę miesto vadovo poziciją, todėl natūralu, kad ne tik jis, bet ir visa jo šeima yra įdomi visuomenei. Aš tai labai paprastai priimu. Jo pareigos pasikeitė, bet mes, kaip žmonės, likome tie patys.
Namuose esame pasiskirstę darbus – Valdas yra atsakingas už Vilnių, o aš – už mažylę ir namus. Manyčiau, kad nebūtų galima visko mesti ir imtis tik žinomos personos darbo. Viešumas tik dar labiau įpareigoja. Labai džiaugiuosi, kad turime namus, kuriuose surandame ramybę, jaukumą ir kuriuose galime save realizuoti.
Namai jums – ramybės oazė?
Tikrai taip. Stengiamės kurti tokius namus, kuriuose galėtume būti ramūs ir matyti save truputį kitokius – natūralesnius ir paprastesnius. Dėl to namuose mes patys nevengiame atlikti buities darbų – mums juos gera daryti.
Man labai patinka sodininkystė – dabar kaip tik laukiame užaugsiančių pirmųjų ridikėlių. Tai darbas, kuris apverčia, ištraukia iš rutinos, ilsina. Labai džiaugiuosi, kad galiu pati džiaugtis namais ir juos kurti, o ne juos atiduoti kažkam kitam į rankas.
Kaip leidžiate laisvalaikį – ar daug laiko turite savo pomėgiams?
Man labai svarbu užsiimti savo pomėgiais tiek, kiek galiu. Aišku, gyvuliukų neauginsiu ir Agotos to neišmokysiu (juokiasi). Bet noriu jai parodyti, kad reikia įdėti labai daug rūpesčio ir darbo norint užsiauginti savo morką. Man rūpi, kad dukrelė matytų, kaip vystosi pasaulis ir kiek jam reikia darbo.
Kadangi turiu mažylę, laisvalaikis apsiriboja. Jei mes anksčiau galėdavome kelioms dienoms pasprukti į užsienį, dabar mūsų laisvos dienos būna praleidžiamos pas tėvus. Šeimos susitikimai yra dabartinės mūsų kelionės. Norisi komforto mažylei – manau, kad visada atsiradus vaikeliui reikia keliavimą padaryti patogų būtent jam.
Save realizuoti stengiuosi ir būdama namuose – skaitydama knygą, skirdama laiko sau vakare. Su vyru laiko pasikalbėti, išgerti puodelį kavos ir tiesiog pabūti akimirkoje tikrai turime. Manau, kad augant mažylei daugiau laiko galėsime atrasti sau.
Šis laikas labai prasmingas – man smagu matyti mažylės virsmą jai taip sparčiai augant. Buvimas namuose man labai svarbus.
Ar randate laiko ir muzikai?
Namuose tikrai padainuoju, natos visada yra šalia manęs. Agota manęs dažnai klauso ir jai tai be galo patinka.
Galbūt jau pastebite ryškėjančias dukrelės charakterio savybes?
Kartais su vyru pasijuokiame, kad vienas savybes Agota perėmė iš manęs, kitas – iš Valdo. Kadangi ji gimusi po liūto ženklu, yra tikrai principinga. Ji tokia nekantri – dažnai nori visko čia ir dabar, visada išsireikalauja norimo dėmesio.
Agota yra šiltas ir geras vaikas. Kiek sugeba, tiek pati kitus apkabina, jaučia stiprų ryšį su šeimos nariais, jai svarbus artumas.
Agota mums yra stebuklas, kuris rinkimų metu, kai kartais atrodė, kad viskas tik juoda, sugebėjo suteikti laimės spindulį.
Ar stebint, kokia šilta dukrelė nuo pat mažų dienų, darosi lengviau susitvarkyti su motiniškais rūpesčiais?
Niekad nesibaiminau būti mama. Kai supratau, kad noriu kūdikio, man tai buvo natūralu. Niekada nebijojau dienų, kai ją reikės prižiūrėti, rūpintis. Labai tikiu prenetaliniu augimu, kai vaiks dar yra įsčiose. Nuo pat pirmos akimirkos, kai sužinojau, kad laukiausi, tikėjau, kad ji viską jaučia ir girdi, todėl stengiausi ją saugoti nuo blogų emocijų ir neigiamų savo išgyvenimų.
Dar būdama įsčiose ji girdėjo muziką – manau, kad ir tai prisidėjo prie to, kokia ji yra dabar. Paskutinis koncertas su ja buvo dvi savaitės iki mano gimdymo.
Svarbu su vaiku leisti savo laiką – jei ji nori liesti, čiupinėti aplinkui esančius daiktus, visada tai leidžiu. Noriu, kad Agota nebijotų pažinti pasaulio.
Motinystės jausmas man yra įsimintiniausias ir prasmingiausias. Šiame pasaulyje, kupiname ydų ir neteisybių, susilaukti vaiko yra begalinis stebuklas.
Šeima – vertybė, svarbesnė už bet kokius kitus asmeninius pasiekimus?
Šeima yra visa ko pagrindas, o karjeros gali siekti. Kai šeimoje yra sveikata, rūpestis ir ramybė, natūraliai ir karjeroje gali daug pasiekti. Manau, kad visuomenėje dar pasilikęs požiūris, kad privalome dirbti, net jei tas darbas nedžiugina. Džiaugiuosi tuo, kad po truputį keičiamės.
Minėjote, kad dukrelė dar negimusi girdėjo muziką, kad ji ją lydi nuo pat mažų dienų. Jūs ir pati nuo pat mažens estate muzikali. Kaip prisimenate save vaikystėje?
Buvau labai smalsi. Reikėtų dėkoti tėvams, kurie leido man su jais viską pačiai pažinti. Niekada nebuvau ta mergaitė, kurią palikdavo namuose, nes tėvai norėjo pabūti atskirai. Nuo pat mažumės su jais visur eidavau kartu.
Iš mamos pasakojimų nuo pat mažų dienų buvau koncertų iniciatorė, tryškau entuziazmu kurti ir planuoti. Turbūt nuo trejų metų pradėjau dainuoti, lankiau muzikos grupę, galiausiai pradėjau solinį dainavimą ir muzikos mokyklą.
Labai gerai prisimenu sykį, kai gimtuosiuose Šakiuose keliavome namo. Mamai pasakiau, kad nebenoriu lankyti muzikos mokyklos, nes man ji nusibodo. Klausiau, kodėl visi gali veikti tai, ką nori, o aš privalau ją lankyti. Mama man atsakė: „Bet juk tu pradėjai. Mesti viską yra lengviausias kelias“. Tie jos žodžiai man įsiminė visam gyvenimui.
Ar savo gyvenimą šiandien be muzikos įsivaizduotumėte?
Manau, kad ne. Kartais save buityje stebiu – dažnai ateina impulsas, prisimenu nostalgiją ir tiesiog uždainuoju. Namuose jaučiu laisvę eksperimentuoti, man tai labai naudinga. Man, kaip dainininkei, labai svarbu dainuoti kasdien, kad raumenys „nepamirštų“, kas yra dainavimas.
Muzika visada bus su manimi – pamačiusi instrumentą visada stengiuosi prie jo prisiliesti.
Muzika buvo vienas dalykų, kuris suvedė jus su Valdu. Kaip prisimenate tą pažintį?
Prisimenu, kad tai buvo labai įtemptas savaitgalis. Viskas prasidėjo penktadienį, po jo turėjau koncertą šeštadienį ir sekmadienį. Sekmadienį atvykome koncertuoti ir pamačiau, kad manęs paklausyti susirinko apie 300 žmonių. Sukilo baimė, kaip vienai, tik su pianiste, reikės tą koncertą atlaikyti.
Tą dieną susirinkusi bendruomenė buvo ypatinga – jie kartu su manimi dainavo kūrinius. Po koncerto Valdas labai mandagiai priėjo ir man padėkojo. Ta padėka buvo ypatinga – pajutau, kad užsimezgė neeilinis ryšys. Netrukus iš jo sulaukiau žinutės su kvietimu išgerti kavos. O tai buvo eilinis sekmadienis, iš kurio nesitikėjau nieko (šypteli).
Vis dėlto pažintis peraugo į jausmus ir bendrą šeimą. Kokie su Valdu esate namuose?
Vienas prieš kitą esame labai atviri. Manau, kad čia svarbiausias mokėjimas vienam su kitu kalbėtis. Jei neišmokstame tarpusavio komunikacijos, tada šeimoje ir atsiranda principų įrodinėjimas ir pykčiai. Labiausiai nemėgstu, kai pradedame vadovautis principais.
Turbūt būtų paradoksalu sakyti, kad mes aštriau nepadiskutuojame ir niekada nepakeliame balso. Kiekvienoje šeimoje būna visko. Tačiau tarp mūsų neliko tylos dienų ir savaičių. Išmokome atsisėsti ir padiskutuoti, išsiaiškinti nesutarimus. Svarbu visada kalbėtis: kad grįžęs namo esi pavargęs, kad nenori tam tikromis temomis diskutuoti. Nuovargis šeimose turi būti spręstinas dalykas. Kartais naudinga yra tyliai atsisėsti, apsikabinti ir kartu išgerti arbatos, o ne pradėti konfliktą. Svarbu išklausyti vienas kitą, kalbėtis, kad namuose būtų kuo mažiau nereikalingų barnių.
Ar su vyru esate panašūs – charakteriais, pomėgiais?
Tiek panašūs, tiek skirtingi. Labai mėgstu šeimoje save realizuoti – man patinka daryti dalykus dėl šeimos, kad namai būtų jaukūs. Džiaugiuosi tada, kai Valdas po sunkios darbo savaitės išeina pjauti pievos ar pasirūpinti kitais buitiniais dalykais. Man svarbu, kad jis atsitrauktų nuo kasdienybės.
Nors pomėgiai kažkiek skiriasi, stengiamės kuo daugiau laiko praleisti kartu. Manau, kad net ir paprasčiausi dalykai dar labiau suartina.
Mes matome tik viešąją Valdo pusę, jūs jį matote visapusiškiau. Kaip jį apibūdintumėte kaip tėtį, koks jis namuose?
Valdas yra labai rūpestingas. Dažnai dienos metu jis man parašo, klausia, kaip mums sekasi, visada klausinėja ir apie dukrelę. Pastebiu, kad laikas, kurį leidžiame kartu, Valdą ilsina. Jis yra šilumą ir meilę mėgstantis žmogus, todėl stengiuosi tokia energija jį ir apsupti, kuo daugiau apkabinti. Jis kuo daugiau laiko stengiasi atiduoti mums.
Mano vyras labai tikras, nuoširdus. Net jei jam ir yra sudėtinga, jis visada stengiasi save realizuoti ir analizuoti. Kartais sudėtinga kalbėti apie žmogų, kuris yra tavo žmogus. Esame ir draugai, ir vyras su žmona, ir tėvai. Ne kartą jis man yra sakęs, kad aš esu tikroji jo dalis – turbūt šie žodžiai pasako viską (šypsosi).
Ta pati, kuri buvo įdarbinta, berods, 2,5 etato, tai yra, arė kaip vergė Izaura - po 20 valandų per dieną Vilniaus savivaldybėje ar kažkokioje savivaldybei pavaldžioje kontoroje.
Įvertinus, kad dalį laiko atima kelionės į darbą ir iš jo, bei grįžus namo kažkiek laiko sugaištama asmens higienai bei pavalgymui, ta vargšelė anuo sunkiu periodu turbūt tepamiegodavo po 2-3 valandas paroje.
Jei taip būtų buvę iš tiesų - tą moteris, kaip ir bet kuris kitas žmogus - po mėnesio jau būtų arba atsidūrusi klinikoje ir gydoma nuo išsekimo, arba - tiesiog - nustipusi.
Kadangi nenumirė, o ir į kliniką papuolusi nebuvo, išvada akivaizdi - mergina ilgus mėnesius su savo vyro - Vilniaus mero palaiminimu - grobstė visų Vilniečių pinigus indams algą už darbą, kurio ji pati tikrai kad nedirbo.
Tad taip pasišikus, vilniečių akyse, aš, jos vietoje, žmonėms į akis nelįsčiau, o tyliai tūnočiau - kaip pelė po šluota.
Deja, tokios personos neturi nei sąžinės, nei orumo. Įsistato kiaulės akis ir drąsiai žengia per pasaulį, nes net pačios nesuvokia savo poelgio niekšiškumo.
