Aktorė su TV3.lt pasikalbėjo apie karantino poveikį žmogui, politikų abejingumą kultūrai ir teatro ryšio su žmogumi svarbą.
Dėstyti internetu – kaip į orą
Pasak kolegijoje režisūrą ir vaidybos pagrindus dėstančios aktorės, internetu ryšį su studentu užmegzti daug sunkiau: „Dėstyti tokį dalyką yra didžiulis iššūkis. Manyčiau, kad neturėtų taip būti. Teatras arba spektaklis – be žiūrovo jo nėra. Visa esmė yra sinergija tarp aktoriaus ir žiūrovo. Aktorius perteikia režisieriaus, autoriaus idėją. Per aktoriaus sinergiją su žiūrovu ir vyksta tas procesas.
Tą suprasti ir pajusti galima tik gyvai scenoje, repetuojant. Iš kūno kalbos šiek tiek galime jausti emocijas, jei studentai įsijungia kameras. Aš dėstau Socialinių mokslų kolegijoje, ten neruošiame aktorių, tad šiek tiek lengviau. O dirbant su būsimais aktoriais, manau, nuotolinis ugdymas praktiškai beveik neįmanomas.“
„Jei vertinti nuotolinį ugdymą moksleiviams, jau nekalbant apie visai mažus pradinukus, na tai tiesiog yra dalinis procesas. Kalbant apie ugdymo proceso kokybę nuotoliu, galbūt yra specialybių universitete, kur labiau teoriniai dalykai ir mažiau nukenčia. Galbūt Dėstytojui nereikalinga refleksija, jis tiesiog išdėsto medžiagą, tai gal jiems lengviau. Bet ugdymo procesas apskritai yra ryšys pedagogo su ugdytiniu. Gyvai matai iškart, ar studentas suprato, ar nereikia kažko detalizuoti, paaiškinti. Kai studentai, kad būtų geresnis ryšys, išsijungia kameras, atrodytų lyg dėstytum „į orą““ – svarsto I. Balsytė.
Teatras be žiūrovų – neįmanomas
Pasak „Keistuolių teatro“ aktorės, spektaklį pilnu padaro būtent gyvas ryšys su žiūrovu: „Imkime kaip pavyzdį muziką. Šiandien labai daug muzikos gauname klausydami įrašų, žiūrėdami renginius per televiziją. Muzika turi tokią galią, ji eina tiesiai į žmogaus širdį, sielą. Muzikos garsai, nesvarbu ar jie atlikti instrumentu, ar žmogaus balsu, jie vis tiek pasiekia žmogų. Teatro menas yra visai kitu pagrindu susiformavęs. Reikalingas ryšys tarp žiūrovo ir aktoriaus. Žiūrovas tarsi tampa spektaklio dalimi. Ateina kokia nors kitokia publika – ir spektaklis eina visai kitaip.“
„Priklauso nuo to, koks ryšys susikuria tarp publikos ir trupės. Kiekvieną dieną spektaklis visai kitaip skamba ir tam publika turi didžiulę įtaką. Nufilmuok spektaklį į parodyk per televiziją – na, tu negausi nė pusės to spektaklio vertės. Gali pasižiūrėti, įvertinti, bet poveikis nebus toks kaip gyvai žiūrint. Nebent tie spektakliai būna kuriami specialiai televizijai. Yra kitokie režisūriniai sprendimai, kitokia ir aktorių vaidyba. Bet tie spektakliai, kurie skirti scenai – jie ir skirti scenai“ – pasakoja I. Balsytė.
Paklausta, ar gali aktorius tiek laiko nevaidinti, I. Balsytė atsidūsta: „Praktika reikalinga visose profesijose. Taip pat galėčiau paklausti, ar gali chirurgas ilgą laiką neoperavęs išlaikyti aukštą profesionalumo lygį. Lygiai taip pat paimkime žmogų, kuris vairuoja automobilį.
Jei jis dešimt metų nevairuos ir po to atsisės prie vairo, tai jam vis tiek reikės įgūdžius atgaminti. Visur, kur reikia praktikos, prastovos yra ydingas dalykas. Kažkas buvo pasakęs, kad smuikininkas jei nepagroja vieną dieną, jo profesionalumas smarkiai krenta. Aktoriaus profesionalumas yra jo susitikimas su žiūrovu. Muzikas gali namuose lavinti balsą ir neprarasti formos. Bet pripratimas prie scenos, ryšys su žiūrovu kenčia.“
Valdžia turi labiau prioretizuoti kultūrą
Moteris kritikuoja valdžios sprendimus siekiant suvaldyti pandemiją ir sako mananti, kad Vyriausybė kultūros sektoriaus nelaiko prioritetu: „Apskritai teatrams ir aktoriams yra ypatingai sunkus laikas. Neturint normalaus palaikymo iš vyriausybės, visai kultūrai sunku. Dabar mums numetė, kad va, už dviejų dienų galite jau vaidinti. Taip nevyksta. Net parduotuvėms reikia laiko pasiruošti atsidaryti, o teatrui juo labiau. Galų gale nebuvo galima normaliai repetuoti, pasiruošti. Galų gale, jei mes pasakysime žiūrovui, kad rytoj atsidarome ir vaidiname, juk žiūrovas neatbėgs. Visai kultūrai sunku.“
„Galbūt dailininkai, kurie net ir ne karantino metu sėdi dirbtuvėse ir kažką tapo, jiems gal lengviau. Bet Visiems menininkams ateina diena, kai jie rengia parodas. Tai kiek esu buvusi parodose, nėra ten minių. Galų gale gerai, leiskime po vieną lankytoją. Meno dirbiniai erdvėse nebūna sugrūsti dvidešimtyje kvadratų. Man atrodo tai yra sisteminis valdžios požiūris į kultūrą, kuris labai išaiškėjo šios pandemijos metu“, – kalbėjo I.Balsytė.
Aktorė teigia, esą leidimas renginiuose bei spektakliuose dalyvauti vos 150 žmonių negali atstoti pilnos publikos ir tokiai publikai rodyti spektaklius neapsimoka: „Mums neapsimoka. Valstybiniams teatrams šiuo klausimu yra šiek tiek lengviau. Jie yra išlaikomi biudžeto, o pinigai už bilietus yra kaip papildomos pajamos. Mūsų teatras ir panašūs teatrai neturi valstybės paramos, mes išsilaikome būtent iš per spektaklį surinktų lėšų. Tai gerai, savo salėje susirenki tuos pinigus, užtenka, bet mes tarkime dabar neturime teatro dėl remonto. Tektų nuomoti salę, transportavimo išlaidos – ir viskas, lėšos baigiasi.“
„Aš ne prieš parduotuves. Galbūt jei jų būtų buvę daugiau karantino metu, būtų mažesnis žmonių srautas. O teatras jei būtų ribojamas ne tokiu būdu, būtų gerai. Tarkim 1000 vietų salėje, 150 žmonių yra niekas. Tris šimtus pasodink kas trečią kėdę ir nėra to kontakto“, – kalbėjo I.Balsytė.
Kelti kainas už bilietus, pasak I. Balsytės, būtų neteisinga teatro mylėtojų atžvilgiu: „Lietuvoje, manau, nėra labai daug žmonių, kurie turi tikrai didelius uždarbius. Tai yra nedidelė dalis žmonių ir tai yra normalu – skirtingos profesijos, skirtingi uždarbiai. Iš mano pažįstamų rato tokių milijonierių, kurie ženkliai pakėlus bilietų kainas, galėtų ateiti į teatrą – nėra. Na, kaip galime kelti kainas, jei apskritai per šią pandemiją yra žmonių, kurie gyvena iš labai mažai pajamų, iš subsidijų. Argi mes galime keldami bilietų kainas apriboti galimybę ateiti žiūrovams? Nebūtų labai teisinga.“
Labiausiai nukenčia vaikai
I. Balsytė svarsto, kad labiausiai nuo karantino suvaržymų kenčia lankyti būrelių ir bendrauti su bendraamžiais negalintys vaikai: „Valdžia turėtų vertinti plačiu žvilgsniu visą situaciją, o ne gabaliukais ir prabėgom. Vienas dalykas išryškėjo – tai prioritetai. Kultūra ir švietimas, na ir paprastam žmogui aišku: jei mes neišsiugdysime jaunų žmonių, kas daroma per švietimą ir kultūrą – na tai kokia ta Lietuvos ateitis. Kodėl vaikai lanko būrelius?
Todėl, kad giliai viduje suprantame, kad tokia veikla žmogui yra būtina. O būreliai iki šiol yra uždaryti. Juolab dabar, kada jie ir taip prie kompiuterių prasėdi pamokose ir vėliau laisvalaikį leidžia prie kompiuterio, nes negali užsiimti mėgstama veikla ar susitikti su draugais. Vaikas su šeima praleidžia savaitę uždarytas, paskui tik su ta pačia šeima gali išeiti pasivaikščioti. Reikia, kad situaciją įvertintų specialistai ir valdžia susidėliotų prioritetus. Ir švietimas bei kultūra turi juose būti.“
„Kiek turiu pažįstamų Šveicarijoje, Ispanijoje – jie daugiausiai buvo uždaryti pirmojo karantino metu šešioms savaitėms. Prisiminkime Mauglį – dabar mūsų tie vaikai kaip „maugliai“. Tik Mauglis turėjo galimybę palaikyti ryšį su gyvūnija. Bet kai jis išėjo ir išsigando žmonių, tai dabar mūsų vaikai taip auga. Tik ne gamtoje, o ant asfalto, butuose.“ – pokalbį užbaigia I. Balsytė.
Straipsnio autorė – žurnalistė Laura Blaževičiūtė
