„Žmogus dažnai man patinka, jei jo vertybės, kaip bebūtų juokinga, keista ir galbūt labai senamadiška, yra panašios į mano. O juk būna, kad jos skiriasi šiek tiek! Bet jei žmogus yra pozityvus – man tinka. Yra ir tokių žmonių, kurių nuomonė nebūtinai sutampa su mano, bet jie yra įdomūs. Man labai patinka žmonės, mąstantys kitaip negu aš. Du protingi juk nesibara dėl to, kad skirtingai mano apie vieną ir tą patį dalyką – jie keičiasi nuomonėmis. Kitu atveju, įdomiausia būtų bendrauti tik su pačia savim“, – apie žmonių, kuriems simpatizuoja, savybes toliau pasakoja žinoma Lietuvos moteris.
Kaip save įsivaizduojate po dešimties metų?
Niekada neįsivaizdavau savęs po jokių metų. Niekada neįsivaizdavau, kad man stuktelės penkiasdešimt, aš visiškai neįsivaizdavau, kad taip man gali atsitikti. Kai kažkas sako „Va tam penkiasdešimt metų“, aš galvoju: „Oi, pagyvenęs žmogus!”. Man kažkodėl metai daro įspūdį, bet, kai kalba apie mane, galvoju: „Palaukit, palaukit, aš dar visai nesubrendau, aš dar nesusitupėjau, aš dar visai neišmintinga, man dar reikia laiko, neskubėkite taip stipriai!”
Kita vertus, visai neįsivaizduoju savęs po dešimties metų. Aš niekada neprognozuoju. Aš esu iš tų retos veislės žmonių… Dauguma žmonių žiūri į perspektyvą, jie turi kažkokių idėjų, jie turi svajonių. O man yra žiauriai gerai tai, kas yra čia ir dabar. Ir taip buvo visada. Man net pusei metų į priekį suplanuoti yra labai sunku. Juolab, kad mano gyvenimo patirtis sako, kad tie planai dažniausiai yra juokingi, jie gali subyrėti per vieną akimirką ir tuomet būna labai liūdna.
Aš tik tikiuosi, aš viliuosi, kad man bus taip pat įdomu gyventi taip, kaip dabar, kad sutiksiu įdomių žmonių, kad turėsiu tiek pat veiklos. Tik norėčiau perdėlioti prioritetus: noriu rašyti knygas vaikams, noriu jas iliustruoti, ką dabar ir darau. Noriu daugiau džiaugsmo sau. Norėčiau tingėti, bet tingėti taip, kaip aš tai darau: tingėti dirbant, darant darbus, kurie man malonūs, ir visai nedarant to, kas nepatinka.
Ar Nomeda Marčėnaitė išduotų savo sėkmės formulę? Televizijos laidos, populiarumas…
O čia yra sėkmė, manai? Galbūt daliai žmonių taip atrodo. Kažkada dariau laidas ir kalbinau Marijoną: „Klausyk, kaip čia dabar yra, tu čia toks sėkmingas, tau viskas taip puiku, neliksi senu bernu?“ Jis taip susiskausmino... Matyt, dar ir dėl to, jog jis nusivylė manim, kad aš tokia varna, nesusigaudau: lyg dėl to, kad žmogui gerai klostosi, jis turi automobilį, namą, dirba laidose – jo asmeniniame gyvenime viskas yra absoliučiai tvarkoje. Matyt, turi kažkuriuo gyvenimo laikotarpiu turėti daug pinigų, kad suprastum, jog ne piniguose laimė. Tikrai ne piniguose laimė ir ne karjeros sėkmėje.
