Su aktoriumi buvo galima atsisveikinti Vilniaus Bernardinų bažnyčioje, Šv. Mykolo koplyčioje. O amžino poilsio aktorius atguls Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje.
Daugybės nuopelnų sulaukusio ir Lietuvą garsinusio aktoriaus gedi visa šalis. Užuojautą dėl jo mirties paskelbė prezidentas Gitanas Nausėda. Dėl Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Regimanto Adomaičio mirties užuojautą artimiesiems bei, kolegoms kultūros bendruomenei išreiškė ir premjerė Ingrida Šimonytė. Tačiau, kodėl legendiniui aktoriui nesurengtos valstybinės laidotuvės ir su juo neatsisveikinta deramai?
Kultūros ministro Simono Kairio atstovė spaudai Viktorija Vitkauskaitė, komentuodama šį klausimą tvirtino, kad tokios laidotuvės buvo pasirinktos šeimos pageidavimu.
„Vilniaus mažojo teatro atstovai dėl šviesios atminties aktoriaus Regimanto Adomaičio laidotuvių bendravo su velionio artimaisiais. Jų pageidavimu pasirinktas būtent toks atsisveikinimas su aktoriumi. Kultūros ministerija savo ruožtu informavo velionio artimuosius, jog laidotuvių išlaidos bus padengtos valstybės lėšomis“, – portalui tv3.lt komentavo ji.
Tuo tarpu, Vilniaus Mažojo teatro vadovas, kuriame yra dirbęs R.Adomaitis, Simonas Keblas sako, kad šiuo klausimu jis neturi vienareikšmio atsakymo:
„Mes galime ir norėti, kad jam būtų surengtos valstybinės laidotuvės, bet turime gerbti šeimos apsisprendimą ir pasirinkimą. Mūsų norai šiuo atveju turi būti suderinti ir pasverti su šeimos sprendimu. Vienareikšmio atsakymo čia nėra.“
Iš tiesų patys Regimanto Adomaičio artimieji išreiškė norą, kad vyras būtų palaidotas ne viešai, o šeimos, artimųjų rate.
„Regimanto gyvenimas buvo kupinas aistros – nuo literatūros ir filosofijos iki fizikos ir jogos, visuomet pripildytas įdomiausių pasakojimų ir istorijų. Fenomenali karjera jam suteikė teisėtą vietą mūsų tautos panteone, kuriame jis prisijungė prie žmonos, aktorės ir dainininkės, Eugenijos Bajorytės (1941-2011), kurios taip ilgėjosi po jos mirties.
Dėkojame Jums už visus gerus žodžius ir labai prašome gerbti mūsų šeimos privatumą šiuo sunkiu metu“, – portalui lrt.lt komentavo artimieji.
Vadina mohikanu
Anapilin išėjusį aktorių Regimantą Adomaitį kolegos vadina vienu iš paskutiniųjų savo laikmečio teatro mohikanų.
„Man atrodo, kad Regimantas Adomaitis yra visos teatro eros ženklas, jam išėjus tų mohikanų kelis ir beturime. Tiesiog su visa epocha atsisveikinam teatre“, – BNS sakė režisierius Gytis Padegimas.
R. Adomaitis vaidino viename iš režisieriaus spektaklių „Vieno tėvo vaikai“.
„Man nepaprastai įstrigo jo vaidmuo spektaklyje „Altonos Atsiskyrėliai“, pjesė apie Vokietiją po karo. Aišku, Kaligulą puikiai prisimenu. Paskutinis didelis vaidmuo Mažajame teatre, kur vaidino seną žmogų, kuris išvažiuoja į senelių namus“, – prisiminė G. Padegimas.
„Jis fiziką studijavo berods, viskas buvo logiškai apgalvota, bet ir pakankamai emocionalu, toks balsas išlaikytas. Inteligentiškas aktorius, išsilavinęs, plačių pažiūrų kaip žmogus“, – kalbėjo režisierius.
Teatrologė Daiva Šabasevičienė BNS teigė bendravusi su aktoriumi pastarosiomis jo gyvenimo dienomis, kai šis dėl infarkto atsidūrė reanimacijoje.
„Tai teatro istorijos dalis. Su Regimantu Adomaičiu yra siejami iškiliausi dramos teatro spektakliai, įdomiausi Lietuvos ir tam tikri užsienio filmai, visi režisieriai, kurie yra kūrę Lietuvos kiną, be Adomaičio jo neįsivaizduoja“, – BNS sakė teatrologė.
Anot jos, svarbiausia, kad tai buvo ne tik savo srities profesionalas, bet ir aktorius, kurį labai mylėjo žiūrovai.
„Tai žmogus, kuriam vieninteliam yra parašyta tūkstančiai laiškų, mačiau kelis lagaminus“, – pasakojo teatrologė.
Anot D. Šabasevičienės, aktorius sulaukdavo daugybės meilės laiškų. Iš kai kurių matyti, jog jų autorės mylėjo „ne jį, o herojus, tapatino su herojais, o jis kentėjo, nes buvo visai kitoks“.
D. Šabasevičienės teigimu, nors R. Adomaičiui teatras buvo dosnus vaidmenimis, aktoriaus likimo esmė – ne vien brandžių vaidmenų gausa, bet ir aktoriaus sugebėjimas tuos vaidmenis kurti netampant vienos ar kitos ideologijos įkaitu.
Pasak jos, teatro scenoje aktorius sukūrė kelias dešimtis vaidmenų, tarp kurių svarbiausi – Mindaugas (1969) ir Mažvydas (1978) Henriko Vancevičiaus pastatytose istorinėse Justino Marcinkevičiaus dramose, įdomių, netikėtų vaidmenų Adomaitis sukūrė Irenos Bučienės pastatymuose – Arthuro Millerio „Kainoje“ (1970), Karelo Čapeko „Makropulo recepte“ (1973), Friedricho Dürrenmatto pjesėje „Vaidiname Strindbergą“ (1974).
Paskutinis interviu
Paskutiniuoju savo kūrybos laikotarpiu teatre R. Adomaitis vaidino Jono Vaitkaus, Algio Latėno, Rimo Tumino, Oskaro Koršunovo spektakliuose.
R. Adomaitis vaidino daugiau kaip 70 Lietuvos, Rusijos, Vokietijos kino ir televizijos filmų. Jo vaidmenys – Donatas (Niekas nenorėjo mirti 1965), Orlandas (Kentaurai 1979), Ačas (Atsiprašau 1982; visų režisierius Vytautas Žalakevičius), Kasparas (Jausmai 1968, režisieriai Algirdas Dausa, Almantas Grikevičius), Edmundas (Karalius Lyras 1971, režisierius Grigorijus Kozincevas), Girdvainis (Velnio nuotaka 1974), Boilanas (Turtuolis, vargšas 1983, abiejų režisierius Arūnas Žebriūnas) ir daugelis kitų.
Pavasarį kalbintas aktorius džiūgavo, kad kasdienybę jam skaidrina iš Ukrainos atvykusi šeima. Savo nedideliame bute, esančiame sostinės mikrojajone, aktorius glaudė paauglius Dianą ir Dmitrijų, kurie į Lietuvą atvyko su mama Lesia. Nors kelionė buvo ilga, sunki ir varginanti, galiausiai šeima apsistojo pas aktorių.
Tiesa, aktorius išliko kuklus ir vos pradėdamas pasakoti apie priglaustą šeimą, ėmė tikinti, kad per daug to nereikėtų sureikšminti – juk dabar visi vienas kitam padedame.
„Man atrodo, kad nereikia čia daug išpūsti, nes ne aš vienas, o daug kas ukrainiečius priima. Manau, kad jie ir teisingai, ir gerai daro“, – pasakojo vyras.
Pats R. Adomaitis gyveno tiek okupuotoje, tiek jau laisvoje Lietuvoje. Dabar tie patys okupantai bando užimti nekaltų žmonių namus, myriop siunčia nekaltus vaikus, vyrus ir moteris. Tokio likimo, anot aktoriaus, jis nelinkėjo nė vienam žmogui.
„Ukrainiečiai savo šalyje labai skriaudžiami. Niekam nelinkėčiau tokių baisumų, tokios nežinomybės. Žinoma, kad ir mano namuose jie jaučiasi nekaip. Jie svetimoje šalyje, toli nuo namų. Tačiau turi susitaikyti su ta realybe, kuri juos užklupo“, – kalbėjo garsus aktorius.
Pats R. Adomaitis vienas, po žmonos mirties gyveno dešimtmetį. Anot jo, žmonių artumas ir bendravimas yra vieninteliai dalykai, kurie nors kažkiek palengvino vienišumo naštą, sukūrė teigiamą atmosferą.
„Tikrai linksmiau namuose – man tie vaikučiai praskaidrina, pagerina nuotaiką“, – tą kartą kalbėjo jis.
Paties aktoriaus sveikata jau kurį laiką šlubuoja. Ilgai gydęs prostatos vėžį vyras sakė pasidavęs ir daugiau su liga nebekovoja.
„Nelabai norisi aptarinėti šią temą. Iš pradžių gydžiausi, bet su laiku pavargau kovoti, tai nusispjoviau ir nustojau. Kiek Dievas duos, tiek ir gyvensiu“, – kalbėjo aktorius.
Aktorius laiką daugiausiai leido namuose, pripažino, kad net ir į lauką buvo sunku išeiti, nes sveikata nebeleido.
Tačiau vyras interviu metu nė karto neleido sau skųstis.
„Kažkada maniau, kad užaugsiu, būsiu protingas, tada žinosiu ir kitiems galėsiu papasakoti. Nieko panašaus neatsitiko. Greitai reikės mirti, o aš nieko nežinau dar“, – paskutinį pokalbi baigė aktorius.
