A. Lebedenko–Swan klausė A. Valinsko apie tai, kaip jam pavyksta persijungti nuo kasdienių rūpesčių prie darbo scenoje.
Tačiau Arūnas pabrėžė, kad persijungti ne visada lengva, ypač dirbant tokį darbą, kuris reikalauja pozityvumo:
„Persijungti ne visada lengva, ypač kai iš darbo. Kokios bebūtų nuotaikos, žmogus, kuris įeina į sceną, įeina į kadrą, jis turi turėti virsmą. Jeigu atėjai blogos nuotaikos ir išeini į kadrą toks – perduosi žiūrovui tai.“
Kolegos mirtis
Tinklalaidės vedėjas taip pat pastebėjo, kad dažnai žmonės mato tik scenoje besišypsantį žmogų ir neįsivaizduoja, kas vyksta užkulisiuose.
„Man kyla klausimas – juk žmonės, žiūrėdami į tave ant scenos ar teatre, jie susidaro įspūdį, kad tam žmogui visą laiką viskas gerai, jis linksmas, fainas... Na, kokios pas jį problemos? Jūs tiek metų scenoje, kiek tragedijų matėte, kai tai tik įvaizdis, o kiek yra užkulisiuose? O gal pačiam teko kažkada save surinkti iš gabaliukų ir tęsti?“, – klausė Artur.
A. Valinskas neslėpė, kad tokių sunkių momentų tikrai buvo. Vienas skaudžiausių išgyvenimų jam buvo 2024 metų „Auksinių svogūnų“ filmavimas, kai netikėtai mirė ilgametis bičiulis Gintaras Zdebskis:
„Buvo ir čia toli nereikia ieškoti. Buvo ne vienas momentas, kai, kaip sakoma, ant dūšios katės pjaunasi, bet tu turi šypsotis. Tai buvo pernai metais per „Auksinius svogūnus“ balandžio 1 dieną. Mes filmavome anksčiau, eteris buvo balandžio 1–ąją, o mes kovo gale filmavome.
Rašėme su G. Zdebskiu tekstus dainoms ir likus kelioms dienoms iki laidos filmavimo „Žalgirio“ arenoje paskambino jo sesuo ir pasakė, kad Gintaras mirė.
Jo paskutiniai tekstai buvo rašomi kartu... Tokia savijauta sunkiai nusakoma. Ir tada tu vis tiek turi eiti į sceną su tuo pačiu kolega Justinu Jankevičiumi, eiti prieš tūkstančius žmonių, prieš šimtus tūkstančių, kurie žiūrės per televiziją ir turi nustumti tą atmintį.
Tu turi išsijungti tam laikui, nors tu girdi, tu kalbi tuos tekstus, kuriuos yra parašęs Gintaras, tu klausai dainas, kurių tekstus jis parašęs, jie skamba scenoje... Bet jo nebėra.“
Jis taip pat prisiminė kitą skausmingą patirtį, kai buvo priverstas pasirodyti renginyje po šeimos augintinio netekties:
„Aš pamenu, buvo kažkoks renginys dar gerokai anksčiau ir mūsų šunį suvažinėjo. Aišku, tai nelyginami dalykai – kur draugas mirė, kolega, bet tas toks... tau tiesiog skauda viduje.
„Auginame narcizus ir ištižėlius“
Tinklalaidės vedėjas pacitavo anksčiau Valinsko išsakytą mintį apie jaunimą:
„Esu ne kartą girdėjęs iš jūsų lūpų kritiką jaunimui ir išsirašiau tokią citatą: „Auginame narcizus ir ištižėlius, kurie žino savo teises, bet nežino pareigų“. Kodėl taip manote?“
A.Valinskas savo nuomonės nekeičia – jo manymu, daug jaunų žmonių mano, kad jiems kažkas priklauso be pastangų:
„Nes taip yra. Kai tu stebi visą tą dalyką... Aš labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi jaunuoliais, kurie su iniciatyva, azartiški gyventi, atrasti, sukurti kažką naujo, bet kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad jų nėra didžioji dalis. Tai gaila.
Nemaža dalis jaunų žmonių mano, kad pasaulis jiems skolingas vien už tai, kad jie jame yra.“
Diskusijos metu Artur priminė dar vieną Valinsko pasakytą mintį apie švietimą ir atsakomybę:
„Jūs esate tos atsakomybės ir tėvams permetęs, nes sakėt: „Jeigu būsim trejetukininkais, tai ir vaikus auginsim trejetukininkais.“
„Taip. Jei į pedagoginį mes priimsime žmogų, kurio tai buvo paskutinis pasirinkimas – niekur nepriėmė su tokiais pažymiais, tai stosiu į pedagoginį, būsiu mokytoju...
Kitas dalykas – aš pabrėžiu, kad taburetė ant dviejų kojų nestovi. Yra trys kojos – stabiliausia figūra.
Taburetė turi būti ant trijų kojų. Aš kalbu apie vaikų lavinimą: visų pirma – pats vaikas, tada – mokykla ir trečia – valstybė, kuri deleguoja tas pareigas mokyklai.
Labai dažnai šeima, tėvai tiesiog nenori – nusimeta pareigas, aiškindami, kad mes ir taip dirbam, mokam mokesčius, tai čia mokyklos darbas.
O kai vieną koją išimi iš taburetės, ji ant dviejų kojų nebestovi. Tai netinka tas variantas.
Ir kita vertus – negalime kaltinti tik to jaunimo. Tai mūsų kartos auklėjimo vaisiai.“
Kas yra geriausias televizijos profesionalas?
A.Valinskas pabrėžė, kad negalima painioti pramoginio ir profesionalaus televizijos vedėjo stiliaus:
„Gintaras Deksnys yra puikus profesionalas. Bet jei kalbame apie pramoginius vedėjus, nepralenkiamas buvo Vytautas Šapranauskas.
Jis buvo ne tik talentingas, bet ir be galo apsiskaitęs. Su juo net patylėti būdavo apie ką. O kai kurie dabartiniai vedėjai pasijunta dievais, bet po trijų mėnesių jų laidos jau nebėra eteryje."
Tinklalaidės metu buvo priminta istorija apie baudą, kurią Valinskas sumokėjo centais, jis pakomentavo:
„Centai irgi yra pinigai. Tai buvo mano atsakas į per didelę sureikšmintą situaciją. Istorija buvo apie tariamai užminuotą viešbutį per Žvagulio vestuves.
Prokurorai priskaičiavo 59 litus žalai, o norint byla kvalifikuoti kaip baudžiamosios teisės pažeidimą, reikėjo mažiausiai 250 litų. Jų planas nepavyko, tad nusprendžiau padaryti parodomąją baudos sumokėjimo akciją."
40 metų santykių paslaptis
Kalbėdamas apie ilgalaikius santykius su žmona Inga, Valinskas atskleidė savo požiūrį:
„Jei žinočiau universalų receptą, gaučiau Nobelio premiją. Santykiuose reikia mylėti partnerį bent truputį labiau nei save. Juk abu vienas kitam atiduoda savo vienintelį gyvenimą.
Reikia gerbti ir mylėti, o ne skaičiuoti, kas daugiau duoda. Meilė su amžiumi neblėsta, ji tiesiog apauga supratimu, išmintimi ir pagarba."
Jis taip pat pabrėžė, kad skyrybos – ne problema, o netinkamai pasirinktos santuokos pasekmė:
„Būna santuokų iš įgeidžio – vestuvės kaip gera proga padaryti vakarėlį. Po to nepaeina, tai padaro vakarėlį skyryboms. Štai ir viskas.“
Visą tinklalaidę galite paklausyti čia:
