Apvalią 35-erių metų santuokos šventę Inga ir Arūnas Valinskai pasitiko apsupti vandenyno. Kartu su artimais draugais jie traukė į Polinezijos salas, kur grožėjosi skaidriu vandeniu ir koralais.
Pats vyras tikina, kad koralinę sukaktį jiedu sutiko ten, kur ir turėjo – koralų apsuptyje.
Kokia buvo toji vestuvių sukaktis?
Šventę paminėjome Polinezijoje, Bora Bora saloje. Buvome suplanavę tokią kelionę, kuri ilgam nusikėlė dėl pandemijos. Mums paskambino ir pasakė, kad yra likusi mūsų rezervacija – teko plaukti. Plaukėme su visa komanda – artimų bičiulių kolektyvu. Paaiškėjo, kad švenčiame toje vietoje, kurioje ir turėtume – vienas iš bičiulių pažiūrėjo, kad 35-osios vestuvių metinės dar vadinamos koralinėmis ir jų metu reikia dovanoti koralus, perlus arba švęsti koralų apsuptyje. Taip iš esmės ir įvyko.
Nors 35-eri metai – ilgas laiko tarpas, tikiu, kad toji vestuvių diena atmintyje įsirėžia visam gyvenimui. Kaip pats prisimenate tą lemtingą dieną?
Labai šviesiai. Tai buvo spalio 3-ioji – labai graži, saulėta rudens diena, kuri greitai virto tokiu mielu vakaru. Pagal tuos laikus mūsų vestuvėse buvo ganėtinai daug žmonių, susirinko daug giminaičių, dalyvavo visa mano senelių gvardija. Pagrindinis dalykas, ką mes darėme, tai daug šokome. Su Inga patys susidėliojome savo muziką. Vestuvės, kaip ir vedybinis gyvenimas, yra amžinas šokis.
Ar tada nekirbėjo baimė?
Tikrai ne. Kai vedi tokią moterį, kaip Valinskienę, ko ten galima bijoti? Manau, kad ji turėjo bijoti, nes gauti tokį lopą, kaip aš, iš tiesų yra baisu. Gauti tokią moterį, kaip Valinskienė, yra šventė, bet gauti tokį vyrą, kaip aš – bausmė.
Kaip su Inga susipažinote? Ar atsitiktinai?
Tais laikais nebuvo jokių internetinių pažinčių portalų. Susitikome pagal portalą, kurio pavadinimas yra „Likimas“. Iš tiesų viskas vyko savaime. Esu jau ne kartą minėjęs, kad jau antrą pažinties dieną, kol vaikščiojome po Lenino (šiuo metu Gedimino – aut. past.) prospektą, aš jai deklamavau Puškino eiles ir pasakiau, kad ji bus mano žmona. Ji tuo nelabai tikėjo, bet, atvirai pasakius, gal aš šiaip tai pasakiau.
Gal tai buvo pasakyta nerimtai?
Ne visai. Dabar galiu sakyti, kad tai buvo labai realus ir rimtas dalykas. Manau, kad net tada aš tai pasakiau nuoširdžiai ir nemelavau. Norint su moterimi bendrauti, reikia sakyti, kad ją vesi. (šypsosi)
35-eri metai santuokoje – nemažas laiko tarpas. Ar jaučiatės visai kitoks žmogus, nei buvote prieš vedant Ingą?
Be jokios abejonės. Statistiškai vyrai Lietuvoje gyvena 70 metų. Tai reiškia, kad aš jau pusę savo gyvenimo praleidau su ta moterimi, su kuria iki šiol gyvenu. Per tuos metus – ar būdamas su viena moterimi, ar su keliomis, ar tik su savimi – tu tiesiog gyveni. Mano atveju – aš be jos gyvenimo neįsivaizduoju.
Žinote, yra toks dalykas – kemerys. Tai suaugęs riešutas. Kitaip tariant, toks atsiranda, kai suauga du riešutai į vieną. Man labai patinka, kai vyras su moterimi yra du viename. Tai geriausias santykių pavyzdys.
Santuoką lygintumėte su tuo riešutu?
Santuoka yra apskritai neapibrėžiamas dalykas – jei galėčiau ją apibrėžti, kasmet gaučiau Nobelio premiją. Vien todėl, kad atrasčiau raktą į šeimų ir dviejų žmonių bendro gyvenimo sėkmę. Kadangi tokio nėra – negaliu primesti savos, kokią turiu ir negaliu paneigti tų, kurie suranda savąjį raktą.
Kaip sakoma – nebūna namų be dūmų. Ar dažnai pas jus namuose jų kyla?
Aišku, kad nesutarimų būna. Kaip jų gali nebūti? Jei esi žmogui neabejingas, esi neabejingas tuo pačiu ir sau. Kai yra dviejų žmonių gyvenimai, jie visada randa, kur gali susikirsti, vienas kitam papriekaištauti. Ir jei poroje suaugę žmonės negali surasti priekaištų vienas kitam, tai reiškia, kad jie yra abejingi patys sau. Čia yra didžiausia problema. Barnių nereikia bijoti – jei žmonės bando vaizduoti, kad jie niekad nesipyksta, kad niekada nepasako aštresnio žodžio vienas kitam, tai jie tiesiog meluoja. Meluoja vardan to, kad nori pasirodyti geresni, nei yra.
Iš esmės barniai – sveikų santykių požymis?
Kartais tai būna apsižodžiavimai, bet tai tikrai sveikos poros ženklas. Per tai matosi dviejų žmonių kasdienybė. Nes jei sugebi susipykti, o paskui susitaikyti, tai rodo, kad vyksta bendravimas tarp dviejų mąstančių žmonių. O jei susipyksti ir iškart skiriesi, tai rodo, kad yra dvi per daug ambicingos asmenybės, kurios kiekvienas save myli labiau už kitą.
Sveikos, ilgaamžės poros receptas yra labai paprastas: reikia gerbti žmogų, su kuriuo gyveni ir bent šiek tiek jį mylėti daugiau, nei patį save.
Ar per tiek metų kartu su Inga vienas kito trūkumus, savybes „apšlifavote“?
Gyvenimas šeimoje nėra televizinis žaidimas. Čia reikia ir „šlifuotis“ ir viską dėlioti šiek tiek kitaip, nes gyvenimas nėra daktaras, kuris išrašo sėkmingos santuokos receptą. Nėra taip, kad nueitum į vaistinę ir pasiimtum kažkokį receptą. Problema ta, kad mes patys esame savo gyvenimo daktarai, kurie išrašo tuos receptus, ir pacientai, kurie paskui tuos vaistus vartoja.
Didžiausias dalykas, kurį turime suvokti, yra tai, kad niekas kitas už mus gyvenimo nesukurs geresnio ir niekas kitas už jus nemylės jūsų žmonos stipriau, nei pats tai galite padaryti. Nors čia visko būna.
Turbūt tai aktualus dalykas šiomis dienomis, kada atrodo, kad daugiau skyrybų, o ne santuokų.
Nenoriu būti tas diedas, nemažai gyvenimo kelio nukulniavęs, kuris tik burba „va šitie tai tik priekaištauti jaunimui gali“. Galiu pasakyti tik, kad šeima dažnam žmogui šiais laikais atrodo tik kaip galimybė sudaryti savotišką susitarimą ar tik proga iškelti naują „baliuką“. Kur su visa kompanija jie gali pasifotkinti ir gerai atšvęsti. Skyrybos – vėl atskiras „baliukas“. To nelabai suprantu.
Manau, kad žmonės per daug vertina materialius dalykus, o tam tikri moraliniai įsipareigojimai, tokie kaip priesaikos žodis savo moteriai, ar tėvynei, kurie turėtų būti šventi, labai dažnai tiesiog apeinami ir pamirštami. Atrodo, kad moraliai kažkam būti įsipareigus šiais laikais yra labai nemadinga.
Neseniai Vilniuje buvo pristatyta teatro komedija „Buvusi milijonieriaus žmona“. Po jos rodymo Ingai scenoje įteikėte gėlių. Dažnai nustebinate žmoną gėlėmis, dovanomis?
Šioje vietoje mes turime tokią tradiciją – ar premjera, ar kažkokia laida, spektaklis, šeimoje mes vienaip ar kitaip tokį pasiekimą pažymime. Kita vertus, pats esu dirbęs teatre, vaidinęs su Inga vienoje scenoje. Žinau, ką kūrybos žmogui reiškia, kai jį palaiko pabrėžtinai – kai scenoje atneši gėlių, apkabini, pabučiuoji. Tai labai svarbu, nes tai viena iš progų, kai šeima parodo savo vertybes, vienybę ir savo pagarbą vienas kitam. Ne būti palaikytam, o palaikyti kitą žmogų. Niekada nereikia laukti, kad tave kažkas palaikys, paskatins, o pats galvoji, kaip tai padaryti kitam. Tai reiškia būti šeimoje.
