Savo istorijos versiją, kaip teko bendrauti su policija dėl girto vairuotojo, moteris pasidalijo „Facebook“ asmeninėje paskyroje.
Čia N. Oželytė nuosekliai papasakojo visą istoriją, o vėliau sulaukė daugybės tuo negalinčių patikėti komentatorių žodžių.
„AŠ DAUGIAU NIEKADA NEPRANEŠIU APIE GIRTĄ VAIRUOTOJĄ“, – rašė Nijolė.
„Net Sausio 13 naktį, kai rusai tankais lamdė žmones, nesijaučiau tokia beviltiškai ir nešvariai bejėgė, kaip dabar. Veidu į š...., tokia dabar yra mano būsena. Žinot, net sovietmečiu, kai mus, hipiaujančius moksleivius, komsomolcai gaudė gatvėse ir vaikinams karpė plaukus gabalais, o mergaitėms mini sijonus, nesijaučiau taip išniekinta.
Iš privalomo, mano galva, garbingo poelgio, tiesiu taikymu buvau nusviesta į nusikalstamą veiklą ir grąsinimus baudžiamąja atsakomybe – būtent tuo man grasina Lietuvos valstybė.
Istorija tokia – pamačiusi absoliučiai girtą chamą vairuojantį automobilį, tučtuojau paskambinau į policiją ir pranešiau. Paklausė vardo pavardės, pasakiau. Tas banditaujantis personažas mane pažįsta, nes būtent dėl to, kad jis išlipo iš automobilio „pakibinti“, pamačiau jo būseną.
Pareigūnai jį sulaikė, buvo stipriai girtas, bet pūsti į alkotesterį atsisakė – pasirodo, galima net nepastovint ant kojų atsisakyti daryti tyrimus – vimdantis humanizmas. Padavė jį į teismą, jis neigia buvęs girtas, du pareigūnai liudyjo jo girtumą, yra filmuota medžiaga.
Sulaukiu skambučio iš policijos, kad turiu duoti parodymus. Sakau, kad savaime suprantama ir nuvykstu į policijos poskyrį, bet prieš rašydama, perspėju policijos pareigūnę, kad turiu pagrindo bijoti ano niekadėjo, todėl mano pavardė jam neturi būti atskleista. Neįmanoma, sako pareigūnė, jis TURI TEISĘ žinoti. O ar aš turiu teisę jaustis saugiai? Aš gi nepadariau nieko blogo, netgi labai gerai, mano galva, pasielgiau, gal net žmonių gyvybes išgelbėjau, nes jis galėjo bet ką nudaužti? Jūs gi pati pasakėt savo pavardę, kai pranešėt, sako pareigūnė. Tikrai, pusgalvė neraliuota, nepagalvojau, kad reikia savęs gėdintis, užmiršau, kad „geras“ ir „durnas“ tebėra sinonimai. Aš jo bijau, sakau tiesiai šviesiai pareigūnei, jo padorumas nesulaikys, nes jokio padorumo jo veide neatsispindi. Pareigūnė sako, kad supranta. Tada, sakau, nerašysiu jokio rašto.
Po savaitės va sulaukiau grasinančio skambučio iš policijos – aš, pasirodo, NETURIU jokios teisės saugiai jaustis, o jei neliudysiu, bus man baudžiamoji atsakomybė („juokis, gyvenime, juokis pajaco juoku“ – S. Nėris). Sakau, o jei nebūčiau savo pavardės pasakius, kai pranešiau apie girtą vairuotoją, tai galėčiau likti nežinoma? Ne, sako, būtume atradę pagal telefono numerį…
O dieve, tai kaip jaučiasi tikrai nukentėję žmonės, patekę į šitą kreivų šešėlių karalystę, vardu lietuviška teisinė sistema? Nes pareigūnai nekalti, tokius įstatymus tešlagalviai surašė.
Aš pasiduodu ir daugelio tūkstančių Lietuvos piliečių akivaizdoje pareiškiu:
Aš, Nijolė Oželytė, iš savanaudiškų paskatų ir siekdama asmeninės naudos susireikšminti nusikalstamu būdu, o gal senatvinės silpnaprotystės paveikta, apkalbėjau nekalčiausią ir tyriausią žmogų, kurio nemačiau dar bent kelis kartus po minėto apkalbėjimo vairuojančio girto, nes jis visai nesustoja kaskart mane pamatęs „pakibinti“. Aš nuoširdžiai gailiuosi savo begėdiško ir neatsakingo poelgio, nes, iš tikrųjų, tai aš nieko NEMAČIAU, nieko NEGIRDĖJAU, nieko NEŽINAU.
Maldauju, NUBAUSKITE mane už melagingą pranešimą, įvykdykite teisingumą ir atsiprašykite už mane nukentėjusio apkalbėto asmens, nes aš pati to nepadarysiu mat, jo bijau. Prisipažįstu, kad išmečiau į šiukšliadėžę policijos man duotą lapelį su telefono nr ir nepranešiu, kai eilinį kartą man kils noras apkalbėti minėtąjį garbingą asmenį, kad jis nuolat girtas vairuoja, nes tas noras kilo ne vieną kartą jį stebint prie vairo. NIEKADA NIEKADA NIEKADA DAUGIAU!!!
P.s. Greit atsiprašinėsim banditų ir potencialių žudikų, siautėjančių keliuose, už moralinę traumą, kurią anie patiria mums apie juos pranešus. Paminėsit mano žodį“, – baigė istoriją Nijolė.
Komentatoriai neslėpė pasibaisėjimo. „Negaliu patikėti. Gal dar su teisininkais pasitartkit?“, „Net skaitant virė kraujas. Ir tas beviltiškumo jausmas“, „Labai pažįstamas jausmas, kai nori padaryti gera, bet staiga tampi priešu“, „Labai girdėta situacija...Negali būt pilietiškas, nes užtampys, o įstatymus pradeda keisti, kai pakankamai aukų atsiranda“ – rašė komentatoriai.
