Šiuo įrašu A. Užkalnis sutiko pasidalinti ir su naujienų portalo tv3.lt skaitytojais.
„Žodžiai su prasme ir be: ko galima išmokti iš Jessicos Shy.
Šiandien tema, kuri man artima taip labai, kad ją aiškindamas puolu prieštaraujančius taip aršiai, kaip gal puolu tik vaikų luošintojas darželių auklėtojas, kurios sako, kad vaikus reikia skubinti ir reikia šustrinti ir išvis kuo daugiau disciplinos ir spaudimo, tuo geriau. Jos visos, visos degs pragare.
Reikalas tas, kad aš visą gyvenimą, nuo tada, kai pradėjau publikuotis ir transliuoti (man buvo 19) dirbau su žodžiais, kaip farmacininkas dirba su vaistais arba kaip chirurgas dirba su instrumentais arba kaip muzikantas dirba su natomis ant penklinės.
Žodžiai yra tai, ką aš moku – ir daugeliu atveju viskas, ką aš moku.
Ir todėl, kai man sako, kad žodžiai principe nesvarbūs, plius minus maždaug imi ir turi, mane apima įniršis, nes tai yra nuvertinimas ir aš jį priimu asmeniškai. Apie tai jaučiu taip stipriai, kad dažnai baudžiu neišmanėlius ir durnius savo žodžiais, manipuliuoju jais, trolinu – kad jie pajustų, kad žodis turi galią (kaip kažkada kalbėjo šviesios atminties Aurelijus Katkevičius).
Tie, kas sako, kad aš suprantu, tik nemoku paaiškinti – sako netiesą. Jie nesupranta. Jie žino kažką tipo kažkiek plius minus, bet jeigu nemoki paaiškinti – reiškia, pats pakankamai gerai nežinai.
Kai kas sako, kad greit (jau visai greit) rašys AI ir rašytojų nebereikės – o kai kas ir sako, kad „paprastiems marketinginiams tekstams“ AI padaro geriau už žmones. Aha tuoj. Marketinginiai tekstai yra patys sudėtingiausi ir brangiausiai apmokami tekstai, kurie iššaukia reikiamą emociją netiesioginiu nuotaikos sukūrimu ir asociacijų lauko valdymu.
Tai yra kaip poezija, kur nesunku atskirti gerą nuo prastos (apie poeziją dar pašnekėsim). Jeigu kažkas galvoja, kad AI tekstai yra jau dabar labai geri, tai liudija tik jų supratimo lygį apie tekstą.
Dar kiti paprieštarauja – „bet AI jau dabar labai gerai skaito rentgenus, MRI ir kraujo tyrimus“, bet čia kaip visad – žmonės nesupranta, apie ką šneka. Tačiau čia dabar ne apie tai.
Nekokybišką rašymą nuo kokybiško visų pirma skiria BANALUMAS“, – teigia A. Užkalnis.
Apie banalybes
„Kas yra banalumas? Tai perdėm paprastas, savaime suprantamas, Capt Obvious asociatyvinis ryšys, įkandamas net bukiems ir kvailiems.
Kuo kvailesnis žmogus, tuo paprastesnes asociacijas jis sugeba įkąsti ir ne daugiau – IR TUO NORIAU jis tas asociacijas neša į viešumą, nes silpnas, gailus protelis tik tiek ir pasiekia, ir kvailys džiaugiasi, kaip vaikutis, kuriam pavyksta pačiam iš pirmo karto apsimauti ir užsisegti kelnytes.
Pavyzdžius imsiu apie save, nes jų daugiausiai matęs. Yra produktas: UŽKALNIO KOLDŪNAI. Reiškia ką? Užkalnis = koldūnai ir koldūnai = Užkalnis. Todėl kai kvailas žmogus pamato Užkalnio pavardę, tuoj pat sako, o – koldūnas. Ir mačiau tokių, kurie rodė tiktoke koldūnus ir sakė, kad gal Užkalnio (nors ten tikrai ne mano): todėl, kad šitame variante jie koldūnams žino vieną adjektyvą, o galbūt ima tą, kurį daugiausiai kartų išgirdę.
Antras pavyzdys: Užkalnis rašo apie maistą. (Rašo ir apie kitus dalykus, bet apie maistą jiems įkrito labiausiai, nes psichologija ar architektūra yra ne jiems dėl suprantamų priežasčių. Taip paauglys muziejuje labiausiai džiaugiasi, pamatės bybį ant antikinės skulptūros, nes prasidėjus lytinei brandai, bybis jam aktualiausia.)
Jeigu kažkur svečiuose, renginyje, furšete ar kažkur pasirodo Užkalnis, o ant stalo yra maisto, AUTOMATIŠKAI durnius surezga: yra maisto, yra Užkalnis, ką darys? Rašys. „Tai rašysit apie šitą maistą?“ klausia. Šį klausimą užduoda ne visi durniai, bet visi, kurį jie užduoda, yra durniai.
Gi sudėtingos asociacijos (ir dar daugiau – sudėtingos autentiškos asociacijos, originaliai sugalvotos) yra aukštos teksto kokybės rodiklis. Durnius gali pakartoti milijoną kartų girdėtą banalią metaforą „intelekto nesužalotas veidas“, ir jis liks durniumi, o jei durnius taip rašys, tai svetimos metaforos panaudojimas nepadės jo rašymui, dar daugiau, indikuos, kad autorius yra silpnas.
Tačiau jei kažkas (aš) pirmą kartą sugalvojo, tada kalbėdamas apie besidraskiusią tribūnoje Zitą Šličytę, pasakyti MOTERIS FLOMASTERIU NUPIEŠTAIS ANTAKIAIS, tai buvo vienas iš mano labiausiai pasididžiuotinų momentų. Tą supranta per pusę sekundės visi, net tie, kas nelaikė flomasterio rankose pastaruosius trisdešimt metų. Tai gali būti nepagarbu, žiauru ir nemandagu, bet kaip tikslu. Visi žino tą lietuviškų Karen tipažą, kurios antakius bando piešti kuo toliau nuo savo užkritusių vokų, praktiškai kaktos viduryje, nes neva taip atrodo didesnės akys.
Kažkas kažkada pirmas sugalvojo apie išsišiepusią mergaitę, kuriai mama per stipriai kasas supynė – ir tas žmogus buvo poetas širdyje.
Aš ligi šiol didžiuojuosi „kroksais ir šaranais“, na, ir dar Žemaitijos vėliava pro šarano langą – tai ženklai, šviečiantys ryškiai, kaip Betliejaus žvaigždė, rodanti, kad gimė Išganytojas. Tas šaranas su Žemaitijos vėliava rodo, kad į Gedimino miestą atvyko tie, kas labai pikti ant vilniečių ir yra už tradicinę šeimą, nors į jų pačių šeimą pažiūrėjus, nelabai jie kokia reklama tam šeimos tipui.
Banalybes sako visur, ne tik Lietuvoje, nes durnių yra visur. Štai yra puslapis Instagrame, kur pasakoja apie gruziniškus restoranus visame pasaulyje – atrodo, sklandžia anglų kalba, bet įsižiūrėjus pamatai, kad ten tikrai kūrė AI arba, kas dar blogiau, kokie nors gruzinai, kurie išmoko Anglijoje rašyti trečiarūšį copy.
Kaip tas fap–ianas ar tai pavianas, kuris Vilniuje nardo po myžalinius barus su šaldytu maistu ir tinklinius tvartus, visur bando šaldytus vištienos sparnelius ir svogūnų žiedus su padažu iš Cash and Carry (nes ten nieko daugiau neduoda) ir visur išsišiepęs savo atvira puertorikiečio sodininko šypsena („¡Si Señor!“) sako kad vo kaip gerai – aš labai tikiuosi, kad jam kažką sumoka, nes jeigu jis tai daro iš meilės kūrybai, tai liūdna.
Tai va, tame gruzinų puslapyje visi restoranai yra „perfect spot“, „ideal place“, „dream location“, „authentic food“ ir kitokie building blockai kuriuos galima interchangeabiliai naudoti ir nematyti vargo, ko jie ir nemato. Dar mačiau parašė, kad restorano sienos papuoštos suvenyrais ir paveikslais iš Gruzijos ir tai atspindi meilę šeimininko gimtąjam grąžtui, atsiprašau, kraštui.
Primeskit: etninis restoranas, kuris papuoštas tos šalies suvenyrais ir paveikslais, visiška 3.14zda, nu gyvenime taip nesugalvočiau. O tada, įsivaizduokit, mums padavė ir lėkštes, ir peilius, ir šakutes – nu tikrai perfect spot, ideal location and buzzing ethnic eatery with lots of atmosphere“, – tęsė Andrius.
Geras rašymas
„Kai dirbau BBC, mūsų didesnioji pusė style guide buvo apie tai, kaip vengti klišių, ir ilgi sąrašai išžvejoto iš tekstų šūdo, kurio NIEKADA negalima vartoti, pavyzdžiui, negalima sakyti „it goes without saying“ („savaime suprantama“) niekada ir jokiomis aplinkybėmis. Taip pat „to state the obvious“, „the more the merrier“, „no two football matches are the same“ ir panašus kalbinis junkas, kurį prasti rašytojai primėto tekste kaip studentai mėto panaudotus prezervatyvus po bendrabučio langais.
Lietuvių kalboje ir vargšėje mūsų žiniasklaidoje tas verbalinis gavno eina srutų upeliais, kaip Montezumos kerštas: ne tik šurmuliuoja mugė, bet šuo loja, karavanas eina, reformų pasiutpolkė, partijų kadrilis, tarė liemenėlei ne, agonijos neslėpė, nevyniojo į vatą, nerinko žodžių, aštriai atkirto, negailestingai rėžė, skaudi netektis, apmaudi klaida, Vyriausybės neatlikti namų darbai, etikos prievaizdai (kelintam LDK padalijime gyvenat, bledės?), etikos sargai, Lietuvos diplomatijos vadovas, ilga kelionė per kopas, pasiuntė signalą partneriams, žinutė nenusiskaitė, viceministrui teks pasitempti, pasidalijo neramia žinia, trims produktams racione teks tarti ne, stadiono pabaigtuvių dar teks palaukti, tautos išrinktieji, summa summarum, šokiai pokiai, nu ir dar pora tūkstančių kitų, kurių daugelį galite parašyti patys.
Esmė yra ta, kad netalentingi ir neišmokyti turinio kūrėjai dirba visur, nes jie yra pigiai apmokami, o žiniasklaida dirba dėl klikų, nes visiems reikia gyventi, gerų redaktorių yra, be jie sėdi ir vanoja srautą ir niekam neturi laiko (pavyzdžiui, kur jūs Lietuvoje matėte, kad redaktorius pamainos pradžioje turėtų valandą „read–in“ laiko, kad sužinotų viską, ką padarė praėjusi pamaina? – bet ir BBC dažnai šito jau nebelieka, susitraukia iki pusvalandžio, paskui iki penkiolikos minučių, nu aišku gal geriau negu 15min, bet jūs supratot šitą nerealiai gerą bajerį).
O tai kas tada yra geras rašymas? Aikšekit parodysiu.
Jessica Shy dainą „Apkabink“ išpopuliarino tarp vyresnės populiacijos DJ Kaziukas, kur ši daina, perdainuota dzūkiškai Ratilio aranžuotėje (labai profesionaliai), parodė visiems, ko trūksta liaudies dainoms – pirma, sinkopuoto ritmo, antra – harmonijos, trečia – teksto. Daina užvilko dešimtis tūkstančių (aišku, išlindo įprastinių durnių, kurie panaudojo šitą savo tūžmingam išvedžiojimui va šitaip reik jaunimui dainuot, geriau už ariginalą – nors be to ariginalo nebūtų ir jų hito su garmoškėm, kurios labai organiškai palaikė tą bittersweet progresiją).
Liaudies dainose lyricsai yra blogiausia, kas tik gali būti – bet kuri izdevalkė, nuo pradedančių komikų iki genialių Šventinio Bankucheno „Ofisėlio stiklainėlio“ deimantų pagerina bet kurią liaudies dainą mygom, nes atsiranda turinys. Nes kai yra „oi kilk saulala, kai tu pakilsi, atais dienela, a paskui leisies, stos vakarėlis, su stačia b***a, atjos bernužėlis“, tai yra miela tik nebent lobotomijos pagydytiems individams, o šiaip tai yra verbalinės atriaugos be turinio“, – dalinosi A. Užkalnis.
Jessicos Shy pavyzdys
„Tuo tarpu jamam Jessica Shy.
„Dangus ima raust pusę keturių“ – tai turinio koncentratas, gryna emocija, kurią žinos tie, kas negali miegoti, prabunda trečią ryto nuo kortizolio rush, ir pro langą mato raustantį dangų.
„Norėčiau nejaust to, ką tau jaučiu“ – šeši žodžiai, esencija toksinių santykių ir kankinančių jausmų, kuriuos žmonės vadina meile, bet iš tikrųjų tai yra liguistas prisirišimas prie netinkamo žmogaus (emocinė priklausomybė), čia amigdala (emocijos, pirmykštės smegenys, pasąmonė) sako, kad noriu su juo būti, o prefrontalinis korteksas (racionalus protas) nurodo, kad su juo būti wrong, nes iš to nieko nebus gero. Terapijos abėcėlė, bet trumpai ir labai aiškiai.
„Žodžiai pavirto nejaukia tyla“ – tikslus pastebėjimas, nes lyg ir yra imperatyvas kažką sakyti, kad būtų išspręsta awkward ir weird situacija, bet pasakyt naujo nėr ką, o seno kartot nėr prasmės, nes jau anksčiau sakėm – ir nepadėjo.
„Kodėl negalima lengvai su tavim eiti per gyvenimą?“ – super klausimas, kurį sau užduoda kiekvienas, buvęs neteisinguose, wrong, toksiniuose santykiuose. Labai teisingas klausimas, nes natūralūs santykiai turi būti lengvi ir malonūs, o „meilės kančios“ tėra liudijimas apie toksiškumą.
Aš visų eilučių nenarstysiu, nes jau daug prirašiau – bet paskutinę turiu jums parodyti.
„Kartu mes galvojam ežerų vardus“ – va šitas yra visiška, A1, aukso grynumo poezija, ir kartu pataikymas toks, kad man atėmė kvapą. Kai žmonės vienas kitą myli, jie planuoja ir fantazuoja kartu ir kaip su banglentėm šokinėja vis toliau per fantazijų bangas, ir jeigu čia Jessica būtų pasakiusi „vaikų vardus“, tai būtų meh, daug kas taip sakė, tai irgi meilė, bet jau tai būta, o ežerų vardai – kaip gerai ir kaip nauja.
Dar ir su papildomais sąskambiais, mat ežeras neša gilią asociatyvinę prasmę: „akys kaip du ežerai“, „mes abu atviri, kaip rytais ežerai“, rūkas virš ežero, maudynės naktiniame ežere, tai nepaprastai loaded žodis, ir todėl ši daina yra žostka sėkmė.
Va taip daromas nebanalumas. Apie tai yra mano nauja laida KALBA UŽKALNIS, galite pirkti pavienę, o galite prenumeruoti arba gauti septynių dienų free trial“, – įrašą užbaigė A. Užkalnis.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
Tvarto "intelektualas"...- ir bėda ir gėda.
