Neretai įsimylėjus manoma, kad „rožiniai akiniai“ niekuomet nenukris ir nebus nieko mieliau už buvimą kartu su mylimu žmogumi. Tačiau šiems akiniams po kurio laiko nukritus, poros susiduria su bendravimo, o neretai ir pažabotos aistros iššūkiais.
Psichologas Andrius Kaluginas papasakojo, kaip palaikyti kokybišką santykį poroje ir pasvarstė, kodėl šiuo metu tiek daug skyrybų.
Nors pats A. Kaluginas dažnai poroms dalija santykių patarimus, pats teigia, kad ir savo asmeniniuose santykiuose tais patarimais pasinaudoja.
„Savo asmeniniame gyvenime pritaikau esminius dalykus iš psichologijos, iš patirties. O toliau – detalės. Kokią techniką taikyti labai priklauso nuo poros ypatumų. Tai, kas tinka mano šeimoje, nebūtinai tiks jūsų. Pavyzdžiui, tam tikrose porose kalbėjimas gali būti komplikuotas, nes yra žmonių, kurie mažiau kalbūs. Tad jiems kalbėtis yra sunkiau.
Bet savo šeimoje mes kalbamės ir pritaikome šį principą pagal galimybes. Visko, ką rekomenduoju klientams ar skaitytojams, tikrai pats sau nepritaikau“, – tikina žinomas psichologas.
Daugelis yra pastebėję, kad pastarieji metai Lietuvoje pažėrė nemažai skyrybų. Kokios galėtų būti to priežastys?
„Sakyčiau, kad konfliktų tikrai padaugėjo. Dėl skyrybų – ženkliai jų nepamatyčiau padaugėjimo, bet apibendrinus, manau, mus pasiveja pandemijos, karantinos laikas, kadangi ten buvo labai daug įtampos, nesutarimų ir konfliktų šeimoje. Todėl manau tai atsiliepia santuokoms.
Statistiškai tiek vestuvių, tiek skyrybų mažiau, bet manyčiau, kad likę daugiau nusivylimo santykiais ir nuovargio jais. Su tuo dabar gan dažnai dirbu. Pandemija apnuogino santykiuose esančias įtampas. Pasikeitė daug dalykų – nuo vaikų priežiūros iki darbo pobūdžio.
Pasikeitimai, kurie įvyko po pandemijos, yra dabartinio laikmečio padariniai – pavyzdžiui, darbas iš namų, kuris likęs iki dabar. Jis tikrai daro įtaką santykiams, dažniausiai neigiamą“, – teigia jis.
Pasikeitė dinamika dėl neištikimybių
Anot žinomo vyro, dabar iš esmės porų santykiuose pasikeitė dinamika dėl neištikimybių – į jas pradėta žiūrėti žymiai laisviau.
„Pastebiu, kad kitaip vertinamas moteriškumas, yra atsiradusi ir vyriškumo krizė. Matau, kad dabar tikrai kitaip žiūrima ir į neištikimybę santykiuose, nei kad buvo žiūrima prieš penkerius metus. Tai aš vadinu poli-monogamija. Nemažai porų dabar gerokai ramiau reaguoja į neištikimybes, dažniau prie to prisitaiko. Anksčiau į tai buvo žiūrima radikaliau, o dabar porose dažnai jas bandoma suprasti, atleisti, dažna pora jas praktikuoja ir legaliai“, – pastebi A. Kaluginas.
Žmonės dabartiniu metu kitaip žiūri ir į romantinius įsipareigojimus: „Matosi tendencija, kad vienas iš poros nori įsipareigojimo, o kitas – ne. Negalima sakyti, kad mažėja noro įsipareigoti, bet šioje vietoje daugėja nesutarimų tarp porų. Pavyzdžiui, moteris nori vestuvių, o vyras ne. Dabar dažnesnis variantas dar tas, kad moteris poroje nenori vestuvių. Santuokinio gyvenimo atsakomybės taip pat transformuojasi. Svarstyčiau, kad patys įsipareigojimai keičiasi.
Žmonės dažnai įsipareigoja būti neištikimi dalyvaujant jų antrajai pusei, buvimas neištikimu vienas kitam. Populiarūs svingeriai. Žmonės įsipareigoja apie savo kitokius seksualinius nuotykius pranešti partneriui ir pasiūlyti jam juose kartu sudalyvauti.“
Anot psichologo psichoterapeuto, pasikeitė ir finansinė dinamika porose.
„Anksčiau vyravo supratimas ir nuostata, kad finansine šeimos gerove rūpinasi vyras. Dabar tai keičiasi. Toks įsipareigojimas dabar negalioja – vyrauja nuostata „kas gali, tas ir dirba“. Nebėra toks gajus supratimas, kad įsipareigojimas yra vieną kartą visam gyvenimui. Yra įsipareigojimas „mylėsiu tiek, kiek mylėsiu“. Bet jei nebėra meilės, tada skiriamasi. Anksčiau santuoka buvo visam gyvenimui ir nieks neklausė – ar tu myli, ar gera su tuo žmogumi. Tada nebuvo kreipiama dėmesio į tai, kaip tu pats jautiesi. Įsipareigojimas dabar visai kitoks“, – sako jis.
Visgi nors dažnas konfliktų sprendimo būdas porose yra tiesiog abipusė komunikacija, A. Kalugino nuomone, kalbėjimasis ne visada būna išeitis.
„Tas skatinimas šnekėtis yra turbūt 2015-ųjų trendas, kuomet atrodė, kad šnekėjimasis yra kažkokia pancėja ir visos problemos kyla iš to, kad žmonės nesišneka. Sakyčiau, kad žmonės dabar pirmiausia turėtų išmokti jaukiai tylėti. Reikia pagalvoti, ar partneris yra pajėgus priimti tą tylą. Manau, kad šnekėjimasis yra per daug sureikšminamas, kaip ir perdėtos emocijos. Turime emocijų hiperinfliaciją, žmonės dažnai per daug rodo emocijas, o su tuo partneriai nesusitvarko. Dauguma vyrų nežino, ką daryti su moters pasakymu „aš esu pavargusi“. Iš to ir prasideda pykčiai.
Nebe tie laikai – nereikia mokytis šnekėtis, nes ne visada šnekėjimu įmanoma viską išspręsti. Jei nemoki šnekėtis, tu ir neišmoksi. Kartais paprastas apkabinimas yra vertingesnis už trijų valandų pokalbį, kuris dažniausiai atveda prie konfliktų.“
