Naujienų portale tv3.lt – atviras Agnės Juškienės pasakojimas apie karjeros vingius, šeimoje kuriamus įpročius, mažų džiaugsmų svarbą ir kitokį požiūrį į motinystę.
Agne, ar galite papasakoti, kokioje šeimoje užaugote, kaip atrodė Jūsų vaikystė?
Augau labai laimingoje šeimoje. Ir vyras, ir vaikai patvirtintų, jog savo namuose stengiuosi sukurti tokį ryšį, kokį turėjau vaikystėje – kad vaikams tėvai būtų žmonės, į kuriuos jie kreipiasi pirmiausiai, o artimas bendravimas išliktų net ir jiems užaugus. Pati galiu pasidžiaugti glaudžiu ryšiu tiek su tėvais, tiek su vyresniuoju broliu. Man jis visada buvo tarsi autoritetas, su kuriuo jaučiausi saugoma, globojama. Gimus sūnui pagalvojau, kaip būtų nuostabu, jei antras vaikas būtų mergaitė ir jie sukurtų tokį ryšį, kokį turėjome mes.
Mano tėvai – mokytojai, tad augau labai disciplinuotoje, pedagoginėje aplinkoje, kur nuo pat mažumės buvo skiepijamas pareigos, pagarbos ir atsakomybės jausmas. Mes gyvenome kaime, turėjome ūkį, visos kelionės būdavo Lietuvoje. Jei vasarą kelioms dienoms išvykdavome prie jūros, man tai tapdavo metų įvykiu. Bet juk laiminga vaikystė ir prasideda nuo buvimo kartu ir tarpusavio ryšio, tą stengiuosi skiepyti ir savo vaikams.
Dirbate finansų ir SEO srityse, esate baigusi šių krypčių mokslus. Kaip anksti supratote, kad norite siekti tokios karjeros?
Karjeros klausimas man visada buvo keblus, nebuvau iš tų, kurie nuo dešimtos klasės žinojo, kuo norės tapti. Turėjau bėdą, jog visi mokslai man sekėsi gerai. Labai mėgau matematiką, dar būdama moksleive įstojau į Vilniaus universiteto jaunųjų matematikų mokyklą. Aktyviai dalyvavau olimpiadose, atstovavau mokyklą konkursuose. Tačiau nuo pat mažumės lankiau ir muzikos mokyklą, baigiau fortepijono klasę, visada tapdavau „Dainų dainelės“ laureate. Amžinatilsį Virgilijus Noreika kartą sakė, kad lauks manęs Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Galvojau studijuoti operinį dainavimą, tačiau pradėjusi mąstyti apie stabilesnį kelią, galiausiai pasirinkau ekonomiką.
Tai paklausėte ne širdies, o proto?
Taip ir buvo. Kartais pagalvoju, o kas būtų, jei tie pasirinkimai būtų buvę kitokie. Tiesa, įstojus į Vytauto Didžiojo universitetą Kaune, muzika nenutolo nuo manęs. Tuo metu buvo vykdomos atrankos į Kauno burgundiškąjį chorą televizijos projekte „Chorų karai“. Sudalyvavau, patekau ir turėjau labai aktyvų pusmetį – nuolatinės repeticijos, darbas įrašų studijoje, tiesioginės transliacijos. Gyvenau tarsi dvigubą gyvenimą tarp muzikos ir matematikos: dienomis ir naktimis mokiausi, vakarais repetuodavau, o savaitgaliais filmuodavausi. Bet tokia kasdienybė man patiko, projektui pasibaigus jaučiau didžiulę tuštumą.
O kokią vietą Jūsų gyvenime dainavimas užima dabar?
Dabar daugiausiai dainuoju lopšines vaikams. Bet kol studijavau Kaune, dar turėjau koncertų, vienas iš jų buvo Italijoje. Ten susipažinau su Nerijumi, jis šoko, o aš dainavau. Po to baigiau bakalaurą, persikėliau į Vilnių, o ten ryšys su muzika nutrūko. Tačiau Nerijui dalyvaujant projekte „Delfinai ir žvaigždės“, reikėjo muzikinio takelio. Jis tarsi prispaudė mane ir pasakė, kaip būtų gaila, jei tektų ieškoti kito žmogaus, kai namuose turi muzikalią žmoną.
Tad prisidėjau prie projekto, atsirado daug klausiančių, kodėl aš nebedainuoju. Bet juk daug kėdžių gyvenime neapsėsi – negali ir visus darbus dirbti, ir būti mama, kuri laukia vaikų su paruoštais pietumis. Visgi jau kurį laiką brandinu mintį susirasti privatų mokytoją ir bent taip sugrįžti prie dainavimo.
Tapusi mama karjerą ir darbus atidėjote į šalį, mėgavotės motinyste. O kaip šiuos dalykus sekasi suderinti dabar?
Nesu iš tų, kurie mėgtų bėdavotis. Aš netgi nesuprantu žmonių, kurie nuolat skundžiasi, neranda laiko. Žinoma, ir man pasitaiko tokių momentų, bet juk reikia viską susidėlioti, įsivesti discipliną tiek namuose, tiek veiklose. Mūsų Paulius lanko antrą klasę, Eva – priešmokyklinukė, o aš aktyviai dirbu per kelis miestus. Esu iš tų mamų, kurios sėdi su vaikais prie knygų, neturi jokių auklių ar namų tvarkytojų.
Kartais aš nebesuvokiu ribos, kai pasibaigia viena diena ir prasideda kita, viskas atrodo tarsi užburtas ratas. Galbūt kiti tėvai nejaučia atsakomybės su vaikais sėdėti prie namų darbų, paprasčiau į viską žiūri. Tačiau mano prioritetas – kuo daugiau laiko skirti vaikams, kad nesigraužčiau ateityje, jog kažko dėl jų nepadariau. Taigi, tempas didelis, bet esu perfekcionistė, pripratusi prie tokio gyvenimo būdo.
Ar Nerijus toks pats maksimalistas, kaip ir Jūs?
Tuo mes ir skiriamės. Aš – realistė, viską apskaičiuojanti ir susidėliojanti į stalčiukus, o jis – meniškos sielos, kuriantis šeimoje laisvalaikį. Tokie dalykai ir sukuria balansą. Vienas traukia už vadelių, kad reikia tvarkos, o kitas timpteli virvelę, jog jau laikas pailsėti.
O kas padeda Jums atsipalaiduoti nuo per dieną susikaupusios įtampos?
Kad ir kaip banaliai skambėtų, bet tie dalykai, kurie sukuria galvoje chaosą ir įtampą, tuo pačiu man teikia poilsį. Būna žmonių, kurie turi pabūti vieni, kad atsipalaiduotų. O man poilsis yra šeimoje, pabuvimas savaitgalį kartu gamtoje, aplinkos pakeitimas. Svarbiausia, kad visi būtume drauge. Gera nubusti ir žinoti, kad šiandien niekur nereikia skubėti, o pietums galima pasiimti ką nors išsinešimui. Mano atsipalaidavimo būdai yra labai žemiški – vakariniai pasivaikščiojimai su šeima, filmų žiūrėjimai.
Ne paslaptis, kad motinystė dažnai yra siejama su visuomenės lūkesčiais. Ar pati kada nors jautėte spaudimą atitikti tam tikrus stereotipus ar idealus, kokia turėtų būti „gera“ mama?
Manau, kad tuos idealus ir tikslus žmogus turi užsibrėžti pats, jie turi būti vidiniai, nereikia lygiuotis į visuomenę. Pavyzdžiui, dabar populiaru sakyti, kad auginti vaikus paprasčiau turint auklę ar bent jau namų tvarkytoją. Tačiau aš neįsileisčiau svetimo žmogaus į savo buitį. Dėl to mums net nekilo diskusijų, nors dabar daugelis siekia susikurti savo atskirą laiką, kol kiti prižiūri tavo vaiką. Man tai – tabu.
Jei žiūrėtume, ką daro visuomenė, turbūt pamestume galvas, atsirastų konkurencija: kas turi geresnį telefoną, kieno vaikas gražiau aprengtas. Pauliui pradėjus eiti į mokyklą tą ir pasakiau – lygiuotis reikia tik į save, t.y. kasdien stengtis būti ištvermingesniu, mandagesniu ir pan. Šeimoje diegiame šias vertybes ir stengiamės, kad vaikai būtų kuo paprastesni. Džiaugiuosi, kad mano tėvai augo ne didmiestyje, tad stengiamės kuo dažniau grįžti pas senelius, kad vaikai žinotų ir kaip bulvę iš žemės ištraukti, ir kaip kiaušinius surinkti. Nenorime, kad jie užaugtų stereotipiniais miestiečiais, kurie tik ir bijo išsipurvinti drabužius.
Prieš keletą metų minėjote, kad per darbus ir tėvystę retai būnate su vyru tik dviese. Ar vaikams kiek paaugus tai išsisprendė?
Oi ne, mums vis dar nepavyksta. Gal kiti sakys, kad negerai darome, jog nesugebame susikurti laiko dviese. Bet mūsų bėda yra ta, kad mes visur būname keturiese. Kiekvieną rytą vežame vaikus į mokyklą, Paulių palydi tėtis, o su Eva turime ritualą prieš darželį pasivaikščioti. Žinoma, daug paprasčiau būtų atidaryti duris ir sakyti: bėk, Evute, o mes su tėčiu einame gerti kavos. Bet vertybes mes suprantame kitaip.
Kadaise su Nerijumi be vaikų išvykome į viešbutį su SPA. Supratome, kad dviese būti nebemokame, nes nuolat stebime šeimas su vaikais ir galvojame, kodėl neatsivežėme kartu savų. Be to, greitai ateis laikas, kai jie bus paaugliai ir sakys, jog su mumis nebeįdomu. Tad dabar semiame maksimumą, kartu keliaujame, apgalvojame pramogas vaikams. Pavyzdžiui, Eva labai mėgsta žirgus, tad dažna savaitgalių išvyka yra į žirgyną. O jei einame į kino teatrą, tai tik į animacinius filmukus.
Užsiminėte, kad su Nerijumi esate tarsi diena ir naktis. Ar Jūsų vaikai tokie pat skirtingi, kaip ir jų tėvai?
Taip, jie labai skirtingi. Eva – atvira, mėgstanti būti kompanijoje, bendrauti, greitai susirandanti draugų. Gyvenime ji tikrai neprapuls, visur suras išeitį. O mūsų Pauliukas yra uždaresnis, negreitai prisileidžiantis žmones, su juo reikia sukurti ryšį. Abu skirtingi, bet be proto mėgstantys artumą. Dar ir dabar mes visi užmiegame vienoje lovoje, kiekvieną rytą ir vakarą mėgaujamės apsikabinimais. Mūsų vaikams to reikia, net ir berniukui, tai ypač jaučiasi tarp Nerijaus ir Pauliaus. Dažnai sako, kad berniukai labiau prisiriša prie mamų, o dukros – tėčių princesės. Mūsų šeimoje yra atvirkščiai – Paulius dažnai būna su tėčiu, jie kartu ir dviračiu pasivažinėja, ir kieme lapus grėbia.
O ar daug Jūsų namuose taisyklių?
Kiekviena šeima taisykles supranta savaip. Gal vieni pasakytų, kad esame griežti, o kiti – kad per daug lepiname vaikus. Bet taisyklės turi būti, jos padeda išvengti chaoso, nesusipratimų ir ginčų. Pagrindinis mūsų šeimoje kuriamas įprotis – dienos metu bent kartą visiems susėsti prie stalo, pasikalbėti, kaip kam sekėsi. Juk namai nėra stotelė, į kurią atėjai, užkandai ir žengei pro duris, juose turi vykti bendravimas.
Taigi, kartu pietaujame, savaitgaliais pusryčiaujame, o po būrelių ir darbų vakarieniaujame, net jei grįžtame vėlai. Žinoma, yra ir elementarios taisyklės, ypač pagarba vienas kitam. Jei gerbi žmogų, tuomet tau nesunku nunešti ir padėti lėkštę, atiduoti paskutinį kąsnį. Taisyklės padeda visus padaryti geresniais žmonėmis, o tai ir yra didžiausia mūsų siekiamybė.
Pavasarį su Nerijumi paminėjote jau šeštąsias santuokos metines.
O rugsėjo 24-ąją minėsime aštuntąsias sužadėtuvių metines! Esame tie, kurie paprastuose dalykuose mato šventes. Vieni žmonės mini tik gimtadienius, o pas mus dar nebuvo nė metų, jog nešvęstume sužadėtuvių metinių. Tą savaitgalį visi keturiese kažkur išvažiuojame, paminime progą. Net ir vaikams tai yra labai svarbu, tokius dalykus kaip santuoką, pasipiršimą jie priima per savo vaikišką prizmę.
Mes jiems pasakojame, kad štai, įvyko sužadėtuvės, mama pasakė „taip“, nes nori kurti šeimą. O po to net juokas ima, kai paklausau jų žaidimų, kur jie kalba, kad užaugę patys pasipirš, užmaus draugei žiedelį. Netiesa, kad vaikai nesupranta tokių dalykų, jie nuo mažumės dedasi viską į širdelę. Mes minime net ir krikštynų metines, ne veltui tam pasirinkome įsimintiną dieną per Žolinę. Manau, šeimoje reikia susikurti dalykus, kurie džiugintų tame bėgime ir chaose. Tai – tarsi atpildas už visus rūpesčius.
Jei reikėtų išskirti kelias didžiausias pamokas, kurių išmokote per šešerius santuokos metus, kas tai būtų?
Manau, kad svarbiausia bet kokioje situacijoje kalbėtis ir net juodžiausią dieną iš problemų išeiti kartu, o ne rodyti savo principus ir žiūrėti į skirtingas puses. Problemų turime visi, nemanau, kad egzistuoja santuokų be pykčių, juk esame skirtingi žmonės su savo nuomone. Bet reikia suprasti, jog jei pasirinkome per gyvenimą eiti kartu, tai reikia to laikytis, iš visų situacijų išeiti susikibus rankomis, kad ir kaip kartais būtų sunku.
