2022-ųjų pradžia žolininkei Adelei visam gyvenimui įsirėžė į atmintį – sudegė du dešimtmečius puoselėtas žolelių perdirbimo cechas, o kartu su juo – ir daugybė surinktų žaliavų.
Žmonių pagalba tapo išsigelbėjimu
Kaip teigė su naujienų portalu tv3.lt kalbėjusi žolininkė, tokio streso akivaizdoje buvo visokių minčių – moteris svarstė neatstatinėti cecho ir nutraukti veiklą, tačiau žmonių parama viską pakreipė kita linkme.
„Pastatas dar degė, o klientai jau važiavo ir klausė, ar nesudegė jų vaistai. Žmonių dėka mums pavyko išgelbėti kompiuterius, jie ėmė remti finansiškai, o toks pasitikėjimas mane įpareigojo viską sutvarkyti. Juk negalėjau paramos naudoti sau asmeniškai, žmonėms reikėjo tų žolinių gaminukų, todėl jie rėmė mane tam, kad cechą atstatyčiau“, – kalbėjo A. Karaliūnaitė.
Pasak žolininkės, vien savo lėšomis ji nebūtų galėjusi išsiversti, tačiau su žmonių pagalba cechas jau beveik tvirtai stovi ant kojų.
„Pirmieji metai buvo labai sunkūs, net negalėjau užeiti į gaisravietės vidų, žiūrėdavau tik iš išorės, – išgyvenimais dalijosi ji. – Tačiau aš nė minutės nenustojau dirbti ir mes atsitiesėme. Dabar yra likę paskutinieji darbai ir tuomet jau viskas bus atkurta.“
Dienos užpildytos darbu
Kaip pasakojo Adelė, šiandien ji vertina kiekvieną dieną, dėkoja Dievui už gerą sveikatą ir džiaugiasi turinti daug veiklos. Į žolininkės elektroninio pašto dėžutę nuolat plūsta klientų laiškai, iš vienos mugės ji važiuoja į kitą, o ir nuovargiu nesiskundžia. Anaiptol, tikina, kad dirbdama pailsi.
„Kai pradedu vykti į muges, taip visus metus ir važiuoju. Jau prasideda rudens mugės, greitai startuos ir kalėdinės. Taigi, dirbu labai daug, visi mano savaitgaliai yra užimti. Galvojau, kad jau eisiu į pensiją, sėdėsiu savo skarelių muziejuje ir ramiai priiminėsiu ekskursijas, tačiau labai džiaugiuosi, kad vis dar galiu dirbti“, – sakė žolininkė.
Dirba dėl malonumo
Tiesa, jei kam pasirodytų, kad Adelė iš tris dešimtmečius kuriamo verslo pragyvena, moteris pabrėžė, kad taip nėra. Anot pašnekovės, šios veiklos ji net nevadina verslu.
„Esu pensininkė, jau seniai užsidirbusi gyvenimui, tad iš šios veiklos negyvenu ir „Mercedeso“ iki šiol nusipirkusi nesu. – juokėsi A. Karaliūnaitė. – Tačiau man pakanka lėšų, kad galėčiau tai išlaikyti. Žinote, net nevadinu to verslu, čia tokia širdžiai miela bohema, darau tai labiau dėl malonumo.“
Nori išleisti knygą
Nors savo veiklą žolininkė vadina „bohema“, ji džiaugiasi, kad vis dar atsiranda jaunų žmonių, o ypač medicinos srities studentų, kurie susidomi augalų pasauliu, ima gaminti augalinius preparatus. Adelės teigimu, tai – unikalus dalykas, kurį ji jau žino, kaip įprasmins.
„Šiais laikais nebėra medikų, kurie patys gamintų vaistus. Jie naudojasi farmacijos pramonės sukurtais produktais ir įranga, patys gal prisideda prie to, bet realiai jų nekuria. O aš, būdama žolininke, pati surenku, susitvarkau žaliavas ir kuriu vaistus.
Ilgainiui ėmiau jausti, kad nesugebu įprasminti šios veiklos. Pradėjau galvoti, kad reikia sėsti ir parašyti knygą. Ji jau procese, reikia tik susirasti redaktorių ir viską sutvarkyti. Juk gali atrodyti – kas čia tokio, renki sau žoles ir tiek. Bet galiausiai iš to sukuri vaistą, kuris padeda žmogui. Taigi, būtų gaila tokį unikalų dalyką prarasti.“
Prakalbo apie ryšį su dukra
Adelės dukrą, dainininkę Gintarę Karaliūnaitę irgi galima dažnai sutikti mugėse – nors moteris turi savo atskirą produktų liniją, ji taip pat prekiauja gaminiais iš žolelių. Kartu dirbančios mama ir dukra jau svarsto, kaip galėtų veiklą plėsti.
„Daug investavome į patalpų atkūrimą, tad svarstome, kad ir pačią veiklą reikėtų kažkaip tobulinti. Žiūrėsime, kas iš to gausis“, – pridūrė A. Karaliūnaitė.
Pasidomėjus, kaip sekasi dirbti kartu su dukra, moteris neslėpė, kad iššūkių netrūksta: „Gintarė yra tikra kūrėja, o su tokiais žmonėmis dirbti labai sudėtinga. Kartais užbanguoja ir nieko nepadarysi. Kūryboje kyla daug ginčų – jai atrodo vienaip, o man kitaip, bet vis tiek tenka rasti kompromisą. Juk gyvenime galime rinktis kolegas, draugus, bet nei tėvų, nei vaikų nepasirinksi.“
Be dukros A. Karaliūnaitė užaugino ir sūnų, turi ne vieną anūką. Pokalbiui pasisukus apie jos ryšį su šeima, Adelė pripažino, kad nėra iš tų mamų, kuri kiekvieną mielą dieną kalbasi su vaikais.
„Mūsų visa giminė tokia, kad labiau esame dvasiniame ryšyje. Nėra taip, kad kiekvieną dieną susiskambintume ir pasakotume, kaip praėjo mūsų diena, ką valgėme ir panašiai. Bet kai susitinkame, kaip reikiant išsikalbame. Apskritai, neturėtume galvoti, kad vaikai yra mūsų nuosavybė, todėl nesistengiu jų laužyti ar ko nors reikalauti“, – kalbėjo A. Karaliūnaitė.
