Vaiva Mainelytė studijavo režisieriaus Juozo Rudzinsko kurse, į Lietuvos teatro sceną atėjo XX a. 8-ojo dešimtmečio pradžioje ir daugiausiai atidavė Lietuvos nacionaliniam dramos teatrui. Sukūrė dešimtis pagrindinių vaidmenų – Fru Serbiu ir Ela Reinheim (Henriko Ibseno dramose „Laukinė antis“ ir „Junas Gabrielis Borkmanas“), Ledi Tyzl (Richardo Sheridano „Intrigų mokykloje“), Margarita (Tennessee’io Williamso „Katėje ant įkaitusio skardinio stogo“), Ismenė (Jeano Anouilh’aus „Antigonėje“)... Ryškūs aktorės vaidmenys lietuviškos dramaturgijos pastatymuose – Beatričė Juozo Grušo dramoje „Meilė, džiazas ir velnias“, Milda Jono Avyžiaus „Sodybų tuštėjimo metas“ ir kitus.
Tačiau aktorės kūrybą saugo ne tik teatro ar kino istorijos knygos ir daugybė praeityje rašytų studijų ar recenzijų. Vaivą Mainelytę pažįsta ir pati jauniausia teatro žiūrovų karta, nes per paskutiniuosius metus ji sukūrė nemažai įdomių vaidmenų šiuolaikinio repertuaro spektakliuose, įrodydama, kad jos talentas leidžia jai žengti koja kojon su sparčiai besikeičiančiu teatru. Tarp naujausių jos vaidmenų įvairiausio žanro ir režisūrinio braižo spektakliuose – Zocha „Mūsų klasėje“ (rež. Yana Ross, 2013), Filosofė „Kosmose“ (rež. Kirsten Dehlholm, 2014), Moteris „Didžiajame blogyje“ (rež. Árpád Schilling, 2015), Helena Krasovska „Trijose seseryse“ (rež. Yana Ross, 2017). Tai kūriniai, praturtinę Lietuvos teatrą aštriais požiūriais į nūdienos pasaulį, atveriantys šiuolaikinio žmogaus dvasinių būsenų skaudulius.
Vieno ar kito vaidmens charakteristikas lemia Vaivos Mainelytės talentas – jos tikriausiai niekas negalėtų pakeisti. Nemaža jos kūrybos unikalumo priklauso nuo aktorės išvaizdos, bet sėkmė tiek teatre, tiek kine labiausiai susijusi su aktorės gebėjimu nuolat gludinti savo profesinę formą, taip pat ir nekonfliktišku charakteriu. Sulaukti garbaus amžiaus ir teatre neturėti priešų – reta. Nors Vaiva, kaip ir kiekvienas iš mūsų, turi ryškų požiūrį į gyvenimą ir profesiją, ji yra labai geranoriška ir atvira naujiems ieškojimams. Net patyrusi sunkiausius išbandymus – artimųjų netektis, įvairias ligas, ji gebėjo atsitiesti visų pirma su teatro pagalba. Dažnai ją tekdavo sutikti po repeticijų skubančią į Santariškes, o vėliau – vėl į vakarinę repeticiją. Tai retos ištvermės, pasišventimo savo profesijai, atsakomybės prieš teatro kolegas savybės.
Dar visai neseniai, važinėdami su aktoriumi Regimantu Adomaičiu po Lietuvą, vis prašnekdavom apie Vaivą Mainelytę. „Vaiva kokiame nors Holivude būtų tapusi pasaulinio garsumo aktore, turėtų pilį, lėktuvą ir kokią nors salą“ – tokia Adomaičio nuomonė. Lėktuvų Lietuvoje nereikia, užtenka ir pėstute nueiti iki teatro, bet pagarbos ir dėmesio savo kūrėjams mes rodome ne per daugiausia. Adomaitis ją yra apibūdinęs kaip nuostabią moterį, išsiskiriančią nuoširdumu, atvirumu, neturinčią jokių išgudravimų. „Ji visada labai geranoriška. Ji puiki kolegė, todėl su ja vaidinti labai smagu. Ji niekada į tave nepažiūrės ironišku, piktu ar dar kažin kokiu žvilgsniu. Jos žvilgsnis labai geras, atviras, nuoširdus. O tarp aktorių – tai ne toks dažnas reiškinys. Aš ją pažįstu nuo Šiaulių laikų. Vėliau ir kine, ir teatre daug kartu dirbome. Mano ne vienas personažas buvo ją įsimylėjęs... Neseniai peržiūrėjau filmą „Velnio nuotaka“. Na, nuostabi Vaiva Mainelytė! Jeigu Lietuva būtų nors kiek didesnė arba sovietmečiu mes būtume arčiau buvę Vakarų, tai šiandien apie Vaivą kalbėtų kaip apie superžvaigždę“.
Linkime aktorei geros sveikatos ir ilgų kūrybos metų, o jubiliejaus proga siūlome keletą pačios aktorės minčių apie teatrą ir jos kūrybos kelią.
Vaiva Mainelytė:
Nuo mažens sunkiausia ir nepagydoma mano „liga“ buvo teatras. Iš kur tas polinkis – nežinau. Rokiškyje mes gyvenome name su verandomis, kuriose aš ir įkūriau savo pirmąjį teatrą. Tai buvo patys laimingiausi metai, nes buvau ir pjesių autorė, ir režisierė, ir aktorė.
Žiūrovai dažniausiai buvo tie vaikai, kurie nenorėdavo ar negalėdavo vaidinti. Žinoma, ir juos reikėdavo papirkti. Turėjome didelį sodą, priskindavau obuolių, uogų ir, kol žiūrovai valgydavo tas vaišes, tol ramiai sėdėdavo. Jau tada supratau, kad šis žaidimas nepilnavertis, jei nėra žiūrovu.
Kai iš Rokiškio persikėlėme į Trakus, dalyvavau dramos būrelyje, kuriam vadovavo mano teta. Žinodama apie mano svajonę (jaunystėje pati norėjo būti aktore), ji ruošė mane dailiojo skaitymo konkursams. Kartą, tapu¬si konkurso prizininke, grįžusi iš mokyklos, namuose radau svečių, kurie pakvietė mane skaityti eilių per Universiteto ansamblio 20-mečio minėjimą. Eiles skaičiau pasipuošusi tautiniais rūbais, su karūna, dideliais gintariniais karoliais. Po to koncerto mane pa¬kvietė vesti televizijos laidą „Muzikinis albumas“.
Vėliau tėvelį perkėlė dirbti į Širvintas. Ten aš baigiau vidurinę. Iki atestato vėl teko gulėti ligoninėje. Kai gydytojai pasakiau, kad svajoju būti aktore, ji ėmė atkalbinėti, įtikinėjo, jog ta profesija reikalauja nepaprastos ištvermės ir fizinių jėgų.
Per stojamuosius egzaminus Konservatorijoje buvau labai išbalusi, nežinojau, kaip nuslėpti prastą savijautą. O dar buvau apsirengusi žydra suknele, kuri ypač išryškino veido baltumą. Kažkuris komisijos narys paklausė: „Mergaite, kodėl jūs tokia išblyškusi?“ Nemokėjau meluoti ir prisipažinau, kad esu po ligos. Bet su¬vokusi, kad išdaviau gydytoją, ir išsigandusi, kad tikriausiai manęs nebepriims, sušukau, jog gyvenime daugiau niekada nebesirgsiu. Matyt, šis mano sielos šauksmas buvo toks nuoširdus ir įtikinantis, kad komisijos nariai apie sveikatą daugiau neklausinėjo.
Studijų metais susitikau su Galina Jackevičiūte, Leonidu Lurjė, puikiais pedagogais ir gilios erudicijos žmonėmis, kurie ugdė mumyse meilę savo specialybei, reiklumą sau.
Aš labai pasiilgstu senų spektaklių. Tame sename Vilniaus akademiniame dramos teatre buvo specialus perėjimas iš kavinės tiesiai į sceną. Jeigu aktorius užtrukdavo kavinėje, jį būdavo galima greitai pakviesti. Prisimenu grimo kambarius su pliušinėmis užuolaidėlėmis prie durų, su kutais. Man viskas buvo labai nauja.
Kadangi iki tol aš ketverius metus dirbau Šiaulių dramos teatre, Vilniuje viskas atrodė labai prabangu – dekoracijos, spektakliai, rekvizitas. Kostiumai, siuvami iš tikrų medžiagų.
Dar trečiame kurse į tuometį Akademinį dramos teatrą Pranas Treinys ir Henrikas Vancevičius pakvietė mane ir Vladą Bagdoną. Bet mūsų neišleido tuometė vadovė Irena Vaišytė. Kai pavasarį su metais vyresniu kursu į Šiaulius išvažiavo mano vyras, Šiaulių teatro režisierius Mamertas Karklelis, pamatęs mane nuliūdusią, pakvietė į savo trupę. Kiekvienais metais man skambindavo iš Akademinio, kvietė grįžti.
Šiauliuose buvome laimingi, nes buvo daug darbo, be to, visiems iš karto buvo skirti nauji butai. O tai jaunam žmogui labai svarbu. Šiauliuose buvo tik teatras ir namai.
Tas laikotarpis labai brangus. Tačiau vienas H. Vancevičiaus skambutis nulėmė, kad grįžau į Vilnių. Atsimenu savo pirmuosius gerbėjus, kurie sakydavo gražius žodžius. Ypač moterys gerbėjos norėdavo mane matyti tokią, kokią įsivaizdavo. Nenorėjau griauti žiūrovų vizijos.
Kai grįžau į Vilnių, viskas labai pasikeitė. Galėjau daug filmuotis, nes Vilnius buvo strategiškai patogi vieta: lėktuvai, traukiniai. Man atsivėrė didysis kitų šalių kinas. Visi mane kvietė, o aš visur suspėdavau. Nepraleidau nė vieno spektaklio, neatsisakiau nė vieno vaidmens teatre.
Pamenu, nuskridau į Palangą, nes gastroliavome už Plungės, ir nespėjau į autobusą, kuriuo išvažiavo kolegos. Mane vežė policijos mašina, o visą pusvalandį laukė ne tik kolegos, bet ir žiūrovai. Išėję į gatvę jie šaukė: „Atvažiuoja!“
Nė vienas žmogus nėra laisvas nuo asmeninio gyvenimo, dvasinių išgyvenimų. Aktorius – ypatingai. Jis gyvena ir kuria savo emocijomis nervais, be gailesčio alindamas savo dvasinę ir fizinę sveikatą. Bet abejoju, ar reikia tai demonstruoti žiūrovams. Kiekvienas turi savo elgesio liniją, bet man artimesnis tas aktorius, kuris juokiasi, nors plyštų iš skausmo širdis.
Nesakau, kad tai lengva. Bent man – tikrai sunku. Esu nervinga, lengvai pasiduodanti emocijoms, ypač neigiamoms. Dažnai įžiūriu juodą spalvą ten, kur gal yra tik pilka. Bet aš nenoriu, kad žiūrovai matytų mane tokią. Štai jūs sakote, kad žiūrovų akyse susiklostė romantizuotas aktorės Mainelytės paveikslas ir aš tuo džiaugiuosi.
Teatras yra savotiškas žaidimas. Tačiau kai tu jį žaidi daugelį metų, tai jau tampa ir gyvenimo būdu. Kai scenoje ilgiau nepabūnu, atsiranda įvairių kompleksų: nepasitikėjimo savimi ir ko tik nori. Kiekviena premjera yra tarsi banga po atoslūgio.
Pasigendu etikos, pagarbos scenai. Mes buvome taip auklėti, kad su kepure ar paltu per sceną praeiti negalima. Ir šiandien nė vienas vyresnės kartos aktorius per sceną su paltu ar kepure nepraeis. Jau, atrodo, bėgsi, ir tik staiga nusivelki... Tai yra kraujyje. Dar nuo Rudzinsko, Jurkūno laikų ši tradicija gyva.
Anksčiau kinas turėjo daug galimybių. Galėjo netgi nupirkti spektaklį. Pavyzdžiui, spektakliai turėjo būti rodomi kokiame nors tolimame Lietuvos kampelyje, tai kino studija galėjo nupirkti net du-tris spektaklius. Be to, reikalui esant, kino studija aktorius vežiodavo. Vairuotojas laukdavo, kol pasibaigs repeticijos ar spektakliai, ir naktį veždavo į filmavimo aikšteles, net į kitas respublikas. Tai buvo daroma dėl aktorių sveikatos. Kaip gavau Jurgos vaidmenį? Perskaičiau, kad Arūnas Žebriūnas ruošiasi kurti šį filmą ir visa užsidegiau. Kuri gi aktorė nenorėtų tokio vaidmens! Juolab kine, kur vaidmuo kuriamas vieną kartą ir vienos aktorės. Ir štai pakviečia mane A. Žebriūnas. Matau jo veide ironiją: na, na, mergele, parodyk, kaip nieko negali. Nežinau, kas tada su manim pasidarė, dar dabar patikėti negaliu, kad galėčiau taip „išsinerti iš kailio“, kaip tada, „Velnio nuotakos“ bandymų metu. Šokau, dainavau, sukausi kaip vijurkas, įėjau į tokį transą... Ir tai aš, kuri dar dabar išeina į sceną virpančiomis kojomis, kuri kaip botago bijojo pliauškės, kamerų, baisiausiai sutrikdavo, pamačiusi kieno nors veide nepasitikėjimą, ironišką šypseną.
Kai man gyvenime būna sunkios kūrybinės minutės, visada prisimenu šiltus savo žiūrovų žodžius. Ir vėl patikiu savimi, vėl susikaupiu, nes nenoriu jų apvilti.
Parengė Daiva Šabasevičienė
