Tokį privalu žymėti iškilmingai, juolab, kad septyniasdešimt S. Donskovo metų išties to verti. Atominis Simonas lapkritį rengia specialų jubiliejinį šou septyniuose Lietuvos miestuose: Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje, Marijampolėje, Alytuje ir, žinoma, gimtojoje ir mylimojoje Klaipėdoje, rašoma pranešime spaudai.
Iškilminguose jubiliejiniuose koncertuose skambės visų laikų S. Donskovo geriausios dainos papuoštos profesionalių šokėjų grupės programa, žiūrovus džiugins šokių studijos „D&D“ proginis pasirodymas, dainuos jaunasis talentas Dainotas Varnas ir kiti svečiai. Renginio konferansjė – Juozas Zavaliauskas.
S. Donskovas juokiasi, kad talentą dainuoti gavo tiesiai iš Dievo. „Tėtis gaudė vagis, mama buvo felčerė. Visoj giminėj – ne vieno muzikanto, o aš – ansamblyje nuo pirmos klasės“, – net šiandien stebisi jis.
Buvo ir jo gyvenime momentas, kai galėjo pasukti visai kitu keliu. Mokykloje labai rimtai užsiėmė sunkiąja atletika. „Mečiau, nes pamačiau, kad šiam sportui neturiu talento“, – sako jis.
Neatrodo, kad labai apgailestautų netapęs žymiu sunkiaatlečiu. Kartą pasirinkęs muziką, jis visada buvo su ja. Savo gyvenimo kelio nekeitė ir ant jame pasitaikančių nelygumų neburnojo. „Niekada nebuvau pasipūtęs, nevaikščiojau susireikšminęs ir visas didybės manijas lengvai prasirgau“, – šiandien ramiai sako jis.
Užriesti nosį tikrai buvo galima, nes karjera klostėsi puikiai: ansamblio „Žėrutis“ dainininkas; „Gintarinės triūbos“ laureatas; Vilniaus bokštų diplomantas; legendinių „Nemuno žiburių“ ir garsiosios „Nerijos“ solistas; „Šlagerių karaliaus“ titulo laimėtojas. Sukurtos rolės liaudies operoje, išleisti 4 albumai ir seniai pamestas koncertų skaičius.
S. Donskovo atsidavimo publikai dauguma galėtų pavydėti. Gerbėjai nė nenutuokia, kaip stipriai jis jaudinasi prieš kiekvieną pasirodymą. Kaip neranda sau vietos, vaikšto iš kampo į kampą su niekuo nešnekėdamas. Šeima per ilgus metus jau susitaikė – artėja koncertas, geriau Simoną palikti ramybėje.
Paradoksalu – vos užlipęs į sceną, visus nervus jis palieka užkulisiuose. Žiūrėdamas į linksmą vyrą, nepagalvosi, kad jis išvis kada nors nerimauja. Būtent už atsidavimą publikai iki paskutinio prakaito lašelio žmonės ir pamilo S. Donskovą.
