Gimimo dieną prodiuseris pasitiko visai ne su šventine nuotaika, o labiau kaip visai įprastą dieną.
„Tikrai nesu žmogus, kuris labai galvoja apie gimtadienius ir šventes. Tiesiog gyvenu, pasitinku šiuos metus be pokyčių. Šis gimtadienis man nėra labai svarbus. Kadangi turiu daug sveikintojų, turbūt tik tas labiau įpareigoja kažkokiam minėjimui. Paprasčiausiai jo nesureikšminu“, – naujienų portalui tv3.lt kalbėjo jis.
Taurę iškėlė vienas
Didele švente Rolando gimtadieniai tradicija netapo iš vaikystės – kaip tikina pats pašnekovas, nuo pat mažens jie nebūdavo švenčiami, o minėjimai būdavo kuklūs, simboliški.
„Aš augau dar tarybinės santvarkos laikais, gyvenau kaime, tėvai labai daug dirbo. Pamenu, kad vieną ar du kartus per mano gimtadienį yra buvęs tortas, bet jokių šventimų, draugų kvietimų tikrai nebuvo. Bet man to ir nereikėjo“, – neslėpė vyras.
R.Skaisgirys gimtadienį tikina atšventęs ramiai vienumoje. Jis pastebi, kad pastaruoju metu jo gyvenimas ir sukasi aplink rutiną ir laiką būtent su savimi.
„Gimtadienio nešvenčiau, pats vienas bare išgėriau „Margaritos“ taurę, nes sūnus yra išvykęs su mama slidinėti. Pastarieji metai man yra apie buvimą su savimi. Be abejo, tai taip pat metai, per kuriuos daug dėmesio skyriau sūnui, darbui. Bet tai ganėtinai vieniši metai.
Per pastaruosius keturis mėnesius turėjau apie 22 keliones po pasaulį, bet keliavau vienas. Tik kartais su sūnumi.
Pastaruosius 5 metus gyvenau vienišiaus gyvenimą. Tai nereiškia, kad aš visai nebendravau su žmonėmis ar nėjau į vakarėlius. Bet pasirinkau be reikalo neaušinti burnos ir nebūti žmonių sambūriuose. Vienetiniai atvejai, kada aš renkuosi dalyvauti renginyje ar kažkokiame vakarėlyje. Kai kada tingiu, kai kada to nenoriu. Mano gyvenime dabar nusistovėjo rutina ir, tiesą sakant, per pastaruosius metus nesu sugalvojęs kažko naujo, kas man nebūdinga“, – dalijosi prodiuseris.
Visgi sūnaus Ato (11 m.) gimtadieniai – jam kur kas didesnė šventė, nei bet kieno kito gimimo diena.
„Viskas, kas susiję su sūnumi, man yra kur kas didesnė šventė, nei bet kas kita šiame gyvenime. Ar tai būtų jo gimtadienis, ar kita gyvenimo šventė. Bet visgi situacija yra ta, kad aš neorganizuoju jo gimtadienio švenčių, tai daro jo mama.
Visgi kažkada man teko vieną kartą su juo švęsti gimtadienį – kartu su juo skridome iš Maldyvų, buvo naktinis skrydis, tad tada suorganizavau tortą. Tai tik tokia maža smulkmena, tiesa, nekasdieniška“, – šyptelėjo pašnekovas.
Net ir solo kelionės į tolimus pasaulio kampelius prodiuseriui neprailgsta ir nepabosta. Kaip sako jis, kompanijos jam nuotykiuose tikrai netrūksta.
„Yra taip, kaip yra. Iš kelionių pasiimi tai, kas tau širdžiai miela – ar tai būtų skrydžio laukimas, ar žmonių stebėjimas. Tai gali būti ir momentas, kai gali rašyti, skaityti, ar net galvoti apie naujus projektus.
Tokiu pasirinkimu aš mažiau aušinu burną. Kuo mažiau kalbi, tuo mažiau juk nusišneki. Čia toks mano pamąstymas“, – šypsosi jis.
Svajonės ir sūnus
Daugybe darbų, įgyvendintų tikslų galintis pasigirti vyras dar ir dabar trykšta entuziazmu ir dalijasi, kad dar turi daugybę siekių, kuriuos nori artimuoju metu įgyvendinti.
„Turiu žiauriai daug dar neįgyvendintų svajonių. Iš principo per 20-imt metų padariau daug nematomų, ir daug matomų darbų. Tos pačios „Sidabrinės gervės“, asociacija AVAKA (Audovizualinių kūrinių, autorių teisių asociacija) mūsų visuomenėje taip pat jau turi didžiulį svorį. Arba sakykim, muzikos apdovanojimai M.A.M.A., prie kurio kūrimo prisidėjau ir aš, ir kas dabar sėkmingai gyvuoja, krepšinio rinktinė „Trys prieš tris“ jau kurį laiką garsina Lietuvą.
Nekalbu apie komercinius dalykus. Esu dar daug ką prisigalvojęs ir dar daug ką padarysiu. Norisi, kad tie darbai turėtų svorį ir įtaką, kad įneštų atskiroms bendruomenėms pokyčių gyvenime – tiek finansinių, tiek dvasinių. Jei tai padaryti gaunasi, tikrai smagu.
Ir šiuo metu vystau didžiulį projektą, kuris greitai pasirodys. Taip pat labai viliuosi, kad šiemet praeisime atrankas į Paryžiaus olimpines žaidynes. O virš viso to turiu svajonę išauginti išmintingą sūnų“, – šypsosi Rolandas.
Visgi tame jis mato ir sunkumų: „Problema yra nelabai išmintingam tėvui išauginti išmintingą sūnų.“
Kalbėdamas apie sūnų Atą, vyras neslepia skirtumų tarp jo ir savęs visai nepastebintis.
„Atas auga dvi savaites su mama, o kitas dvi – su manimi. Tame yra daug sporto, mokslo, kelionių, bendrų veiklų. Gvildename istorijos, politikos klausimus. Pastebiu, kad net jei jis yra ir su mama, per dieną mes telefonu kalbame mažiausiai 10 kartų. Aptariame pačias elementariausias detales – kas jam svarbu, kas įdomu.
Aš dar jam esu reikalingas, todėl stengiuosi jam save kiek įmanoma labiau atiduoti. Mudu esame draugai, kurie nepamiršta, kad aš jam esu tėvas“, – žaismingos šypsenos neslepia pašnekovas.
„Visi tėvai yra egoistai“
Turbūt kiekvienam žmogui, turinčiam vaikų, buvimas tėvu reiškia vis kitokį dalyką. Štai Rolandas neslepia savo atžalai besistengiantis atiduoti viską, kas yra geriausia.
„Aš manau, kad visi užaugę tėvai yra egoistai. Tame tarpe ir aš. Egoistas tuo, kad kai vaikas būna mažas, juo labai džiaugiesi, perdėtai juo rūpiniesi. Paskui su tuo vaiku atsiranda svajonės, kurių pats nesugebėjai įgyvendinti. Visu tuo turbūt nei kiek nesiskiriu nuo kitų tėvų, todėl sau visada kartoju kelis dalykus. Visada sau kartoju, kad aš esu ramus. O savyje glūdantį egoizmą vaiko atžvilgiu nuraminu sau sakydamas, kad jis turi užaugti išmintingas“, – sako jis.
Išmintis, kaip tikina R.Skaisgirys, išugdyti kitam žmogui yra gan sudėtinga.
„Būti gudriam, protingam yra viena, ir, aišku, svarbu. Nesvarbu, ar būsi virėju, ar krepšininku, ar tuo pačiu žurnalistu. Bet jei išminties neturėsi, kas iš to, kad esi žurnalistas? Pirmą kartą bandau tai išugdyti kitam žmogui, tai tikrai nelengva. Po truputį tai padaryti mokausi“, – neslepia prodiuseris.
Paklaustas apie gimtadienio linkėjimus, vyras pradeda vardinti dalykus, kurių šiame pasaulyje pasigenda.
„Šiemet Paryžiuje vyks olimpinės žaidynės, tai tikrai norisi patekti su komanda, o ilgo nuotolio norai yra susiję su sūnumi, jo pasiekimais. Kiti norai yra susiję su visu pasauliu ir jo gerove. Norėčiau palinkėti pasauliui išminties.
Bet suprantu vieną dalyką – kaip sako Imanuelis Kantas: „Kieno valia, to ir galia“, o Frydrichas Nyčė oponuoja: „Kieno galia, to ir valia“ – mes ir gyvename šiuo metu ant to filosofinio slenksčio, kada sprendžiame, kas nugalės – valia, ar galia“, – pokalbį baigia jis.
Visų tokių dalia laukia.
