Jau 3 moters vaikai eina į tą pačią mokyklą. Vyriausias sūnus Adomas jau eina į dešimtą klasę, 9-erių Anabelė jau trečiokė, o 8-erių Aronas šiemet pradėjo antrąją klasę.
Kalbėdama su naujienų portalu tv3.lt, R. Ščiogolevaitė neslėpė, kad mokykloje ji buvo mergaitė „su charakteriu“ – jau tada ji žinojo, ko nori ir mokėdavo pasakyti „ne“.
„Man labai pasisekė, nes mokykloje nesulaukiau patyčių ir labai aštriai reaguodavau, jei jas pamatydavau. Tuo klausimu turėjau gan karingą charakterį.
Man buvo labai aišku, kad jei tam tikros grupės mokinių bando negražiai paveikti kitus, mes taip pat galime prieš juos vienytis – tai daryti man sekdavosi. Pamenu save kaip labai drąsią mergaitę, neleisdavau, kad aplinkiniai gąsdintų“, – teigia pašnekovė.
Ji taip pat prisiminė ir įvykį, kuris jai įsirėžė į atmintį ir, kaip tikina moteris, užaugus nemažai ko privertė išmokti.
„Prisimenu, kai atėjau į vidurinę mokyklą ir rugsėjo pirmąją man berniukas timptelėjo už kasos. Tai buvo nepiktybinis poelgis, bet man buvo labai nemalonu. Tais laikais buvo tradicija sakyti, kad jei prie tavęs negražiai lenda, kabinėjasi, tai reiškia, kad tu jiems patinki.
Labai džiaugiuosi, kad šiais laikais ši taisyklė nebetaikoma. Raginu tėvus šito savo vaikams nesakyti ir netinkamu būdu neformuoti jų požiūrio, kad negražiame elgesyje galima pamatyti gerą pusę. Manau, kad tai labai klaidinga ir net žalinga. Taip tarsi neigiamas negražus elgesys“, – sako 5 vaikų mama.
Nenori ugdyti silpnų charakterių
„Mano vaikai taip pat susiduria su įvairiomis situacijomis, tad jiems visada sakau, kad jie turi teisę nedraugauti su kitais vaikais, jei to nenori. Nenoriu per prievartą leisti savo vaikams draugauti su savo skriaudėjais – tai labai negerai. Vaikas turi žinoti, kad jis turi teisę nebendrauti su tuo, kuris su juo netinkamai bendrauja. Nesinori, kad vaikai pratintųsi prie to kaip prie normos“, – apie problemas mokykloje užsiminė moteris.
Rūta neslepia, kad vaikai nuo mažų dienų turėtų būti mokomi sakyti „ne“ – tik taip ugdomas stiprus vaikas su stipriu charakteriu ir grūdinamas sunkumams.
„Vaikai nuo pat mažens turėtų būti mokomi užsibrėžti savo ribas, mandagiai atsisakyti ir jokiu būdu neversti tuojau pat pulti į draugystes, nors kitas žmogus neseniai jį pastūmė ar padarė kažką kito negera. Akistata, kai kiti sustato vaikus ir sako susitaikyti man primena darželio lygį“, – sako ji.
Pašnekovė pastebi, kad tokiu būdu būtų ir sudrausminamas skriaudėjas, kuris galbūt buvo įsitikinęs, kad elgiasi visai normaliai.
„Nors ir susiduriu su tėveliais, kurie neigia akivaizdų jų vaikų negerą elgesį, aš tikrai nesu iš tų. Pati labai prašau ir raginu, kad man visada būtų pranešta apie netinkamą mano vaikų elgesį, kad turėčiau apie ką su jais kalbėti, kad tai nesikartotų. Viduriukas yra labai reikalingas, o į kraštutinumus leistis labai nemėgstu“, – prasitaria atlikėja.
Stiprų charakterį ir griežtumo Rūta turėjo jau nuo mažens. Tačiau šios savybės padėjo jai efektyviau siekti savo aukštumų.
„Aš visada labai mėgau mokytis, nors niekada nebuvau pirmūnė ir niekada per prievartą „nekaldavau“. Visada sugebėdavau save motyvuoti ir rasti kiekviename dalyke kažką naudingo, ko tikrai noriu išmokti. Pati save mokėdavau motyvuoti, džiaugtis savo žiniomis, man iki šiol patinka mokytis kiekvienoje srityje, todėl pati daug mokiausi. Niekada net nekildavo minčių nelankyti fechtavimo pamokų, nes man to niekada neprireiks, – šypteli ji. – Sugebėdavau rasti noro ir save motyvuoti.“
Vienturtė šeimoje augusi Rūta sakė, kad aplinka darė įtaką jos mąstymui, kad žmogus turi būti labai išsilavinęs, kad ateityje pasiektų aukštumų.
„Nejaučiau griežto tėvų spaudimo, daugiau jaučiau lūkesčius. Mano artimoje aplinkoje beveik visi žmonės turi aukštuosius išsilavinimus, tad ir man tai buvo tarsi norma. Bet tai daugiau formavo mano pasaulėžiūrą, negu kad mano įsitikinimą, ar verta studijuoti, – kalbėjo moteris. – Paskui, sulaukus 30-ies, mano pasaulėžiūrai keitėsi.
Pakeičiau mąstymą, kad norint kažko gyvenime pasiekti, būtina turėti aukštąjį išsilavinimą. Lygiai taip pat gerai uždirbti gali bet kokios profesijos atstovas – virėjas, kirpėjas, statybininkas ir panašiai.“
Meniški ir vaikai
Nuo pat mažens Rūta Ščiogolevaitė išsiskyrė kaip itin meniška asmenybė. Ji nuo mažų dienų buvo artistiška, mėgo dainuoti.
„Humanitariniai mokslai man visada sekėsi geriau, nuo pirmos klasės labai išsiskyrė tie gabumai. Man matematika, fizika ir chemija reikalavo trigubai daugiau laiko įsisavinti. Labai gerai prisimenu, kad man neužtekdavo laiko parašyti matematikos kontrolinį. Dėl to, kad visko nespėdavau padaryti, gaudavau vos 5-etą (10-balėje sistemoje – aut. past.). Ne dėl to, kad nemoku, – šypteli ji. – Kalboms man užtekdavo vos dešimties minučių.“
Kaip teigia pašnekovė, jos vaikai, nors ir skirtingi, turi ir bendrumų. Vyresnėlis sūnus Adomas, anot jos, buvo pasinėręs ir į riedlenčių pasaulį, taip pat ir muzikuoja. Anabelė ilgą laiką žavėjosi baletu, yra labai kūrybiška ir dažnai situacijas išsprendžia savitai, ne taip, kaip kiti.
Kalbėdama apie savo atžalas, moteris prasitaria, kad visi jos vaikai – itin saviti.
„Mano vaikai – labai skirtingi, bet jie visi turi daug kūrybiškumo. Skirtingose srityse tai atsiskleidžia skirtingais būdais. Jų visų motyvacija yra labai skirtinga. Manau, kad jų noras mokytis priklauso tiek nuo aplinkos, tiek nuo mokytojos, su kuria būna kiekvieną dieną. “
