S. Milinytė, vos išgirdusi apie vėžio diagnozę, nutarė neslėpti viso to nuo sekėjų akių – moteris nuo pat pradžių dalijosi savo kova su onkologine liga. Šįkart ji dar atviriau ir išsamiau prabilo apie tai, ką jai teko iškęsti ir kokiomis svajonėmis ji gyvena.
Prabilo apie apstulbinusias replikas
Jau anksčiau naujienų portalui tv3.lt S. Milinytė yra sakiusi, kad svajoja metų pabaigoje grįžti į Lietuvą, čia paminėti ir jubiliejų. Nors jau 14 metų ji gyvena svetur, sako, kad grįžus viskas bus nauja, įdomu, kaip pasikeitė miestai, kokios dabar parduotuvės.
O kol kas ji gyvena čia ir dabar, tvarkosi su ligos padariniais, nuolat lankosi pas gydytojus. Kaip ji sakė, svarbiausia nepasiduoti ir pati ieško, kaip praskaidrinti dienas. Pasiduoti ji sau neleidžia – kabinasi iš visų jėgų:
„Kai grįžau po dantų tvarkymo, mano šuniukas gulėjo šalia manęs ant pagalvės. Užmigau po visko, o ji nė per žingsnį nuo manęs nepajudėjo. Tai mano šaunuolė – tikra gydytoja. Visada šalia, visada palaiko.
Po operacijų, po visko, bandau ieškot kažko, kas pakeltų nuotaiką. Man didžiausia bėda – plaukų slinkimas. Gale galvos jų jau nebelikę, bet bent priekyje dar kažkiek yra. Tai stengiuosi – kad ir trys plaukai, bet kažkaip sušukuoti, kad jausčiausi šiek tiek normaliai. Ne perukas, bet kažkas savo.
Gydymui dabar naudoju ir specialų šalmą su šviesa, klinikoje Los Andžele deda plokštes, kurios stabdo slinkimą. Ir va, dar davė specialias žnyples – kaip vaflinės, bet naujos kartos, ir kelis purškalus, kaukes, kad plaukai kiek gali atsigautų.
Ir gana verkšlenti. Kaip sako mano draugės brolis: „Turi stotis, turi eiti, turi gyventi ir gražiai atrodyt.“ Tai ir darau. Tai nėra lengva – aš tikrai nesirinkau šito kelio. Ne aš nusprendžiau netekti žarnyno, netekti raumenų, plaukų ar turėti chemoterapiją. Tai nėra mano kaltė. Tai vėžys. Tai gyvenimas.
Aš neturiu kūno, kokį turėjau, likę tik kaulai, bet man labai svarbu išlikti savimi. Dėl to nešioju kas patogu – galvos apdangalus, šalikėlius – nes nėra ką slėpti, bet noriu jaustis bent truputį graži. Ir jei kažkas galvoja, kad sergantis žmogus turi pasislėpti, apsivilkti bulvių maišą ir dingti – tai ne. Mes irgi gyvenam. Ir vaikštom. Ir juokiamės. Ir dėvim sukneles.“
Sulaukusi vienos merginos žinutės su klausimu, kaip S. Milinytė drįsta dėvėti suknelę, jei serga, S. Milinytė nustebo: „Rimtai? Kaip galima taip galvoti? Aš vis dar žmogus. Ir vis dar noriu gyventi. Tad gyvenu.“
Nori išpildyti didelę svajonę
Moteris turi didelę šeimą – kelis brolius, jų vaikus, tėvus, kurie atvažiuoja iš Lietuvos. Tačiau sąmoningai jų nerodo – jie nėra šou versle ir nenori būti. Ji tai gerbia. Atlikėjos gyvenimas susideda iš dviejų pasaulių – vienas tai, ką visi mato socialiniuose tinkluose, o kitas – visiškai privatus: darbas, verslai, universitetai, artimiausi žmonės. Ji neslepia – labai norėtų sugrįžti ne tik į Lietuvą, bet ir į sceną, į šou verslo pasaulio sūkurį.
„Ir taip, aš ilgėjausi scenos. Labai. Verkiu kaskart klausydama savo dainos „Mergaitė maža“. Tai yra dalis manęs. Tikiuosi, jei tik atgausiu jėgas, galėsiu sugrįžti į Lietuvą. Galbūt net į sceną. Tiesiog noriu gyventi. Ir būti. Tokia, kokia esu.
Norisi šiek tiek pakelti save – parodyti, kad galiu ne tik taip atrodyti, bet ir pasipuošti, pasidažyti, apsirengti gražiai. Gegužės 5 dieną turiu pirmą raudoną kilimą.
Kalbėjau su savo kineziterapeutais – jei pavyktų bent trumpam paeiti su aukštakulniais, būtų nuostabu. Laikau pirštus sukryžiavus, kad sustiprėčiau ir galėčiau vilkėti gražią suknelę bei šiek tiek paeiti. Žiūrėsim, ar išeis. Aišku, nebūsiu viena – viskas suplanuota. Bandysime.
Kita mano fotosesija bus tiesiog su makiažu ir keliomis gražiomis nuotraukomis. Merginos iš salono sakė: „Mes tave padažysim gražiai, įkelsim gražių fotkių – reikia ir sau pakelti ūpą.“ Ir, žinai, jos teisios. Kūno pas mane beveik nėra – nei raumenų, nei jėgos, bet bent nuotraukose galiu pamatyti save gražesnę. Norisi tai padaryti ne dėl kitų, o dėl savęs.
Aš kabinuosi į gyvenimą visais įmanomais būdais. Bandau kelti sau ūpą, palaikyti pozityvą. Lietuviško bendravimo man labai trūksta. Čia, Amerikoje, vien anglų kalba, o su savo šunyte dažnai kalbu lietuviškai – man tai svarbu.
Pasiilgau Lietuvos, savo kalbos, tradicijų, paprasto dalyko – nueiti į parduotuvę ir matyti lietuviškus užrašus, reklamas. Net varškės noriu – tikros, ne tos skystos, grūdėtos. Visa tai – komfortas, kurio čia trūksta.“
Reikalingas nuolatinis stebėjimas
Vėl prabilusi apie sveikatą, S. Milinytė išdėstė, kad jai pašalinta dalis žarnyno, tačiau liko metastazės. Gydytojų teigimu, liga gali atsinaujinti po dviejų ar trejų metų, todėl reikalingas nuolatinis stebėjimas.
„Piktybinis vėžys, kuris galėjo mane per porą savaičių suėsti, buvo pašalintas, bet dabar mano tikslas – atstatymas. Negaliu sportuoti, nes neturiu raumenų, kaulų masės beveik nelikę. Bet yra fizinė terapija, sveikatingumo centras, specialistai, kurie padeda man vėl išmokti vaikščioti“, – kalbėjo 29-erių lietuvė.
Šalinti dalį žarnų ar ne pasirinkimo ji neturėjo, gydytojai pasakė, kad tai reikės padaryti – kito kelio nebuvo. Dėl to seka daugybė įvairių problemų, pavyzdžiui, naktį į tualetą keliasi aštuonis kartus, bet ji sako, kad kito pasirinkimo nėra – gyvena tokį gyvenimą, koks jai duotas:
„Dabar man labai smagu žiūrėti į kitas merginas – jos gražios, susitvarkiusios. Estetiškai man tai gražu. Žiūriu į žmones kavinėse, kino teatruose, sportuojančius, keliaujančius – man tai kaip romantinis filmas, kurio pati nebegalėsiu gyventi. Bet turiu nuostabią žmonių armiją aplink save – tiek daug šiltų, palaikančių žinučių. Jūs nežinot, kiek tai reiškia.
Negatyvo gyvenime turiu daugiau nei pakankamai. Vien lipti laiptais – skausmas. Visur skausmai, jokio raumenų tono, plaukų – viskas sunaikinta. Nueini pas gydytojus – vėl negatyvas. Ir dar heiteriai... Bet žinokit, jūs manęs nepalaušit – aš jau gyvenu tame negatyve kasdien. Bet ta kita – gerųjų žmonių pusė – jūs man vienintelė stiprybė. Kai sėdžiu ir man skauda, kai lašinė degina ranką, aš nors ir nespėju atsakyti, bet skaitau žinutes. Ir jaučiu – nesu viena.
Turiu trisdešimtmetį. Gal tai bus mano vienintelis didesnis jubiliejus – norisi jį atšvęsti, nes kas žino, kiek dar turėsiu laiko. Neturiu pusės organų, nežinau, kaip viskas baigsis. Bet kol galiu – noriu švęsti.“
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
