16-metės merginos Katios, išgyvenusios visus karo baisumus, istorija savo feisbuke pasidalijo savanorė Vera Khvust, rašo mrpl.city.
„Ar žinote tą jausmą, kai skauda? Kartą įsimylėjau berniuką, bet jis manęs – ne, ir aš maniau, kad tai skauda. Bet pasirodė, kad skaudu matyti, kaip tavo akyse miršta tavo mama. O brolis vis prieina prie jos ir sako: „Mama, nemiegok, sušalsi“. Ir mes niekada neaplankysime jos kapo. Ji liko drėgname ir tamsiame rūsyje.
Tame pačiame rūsyje ėjome į tualetą, miegojome, valgėme maisto likučius.
Sykį dėdė Kolia pagavo balandį, regis, penktąją ar šeštąją dieną, mes jį išsikepėme ir suvalgėme. O po to visi vėmėme.
Mama laikėsi iš paskutiniųjų, bet likus 3 dienom iki evakuacijos, ji mirė.
Aš pasakiau broliui, kad ji giliai miega ir neverta jos žadinti. Bet, regis, jis viską suprato. Kai mirė mūsų kaimynė ir mums nepavyko jos išnešti, ji pradėjo smirdėti. Kai lauke pasidarė tylu, dėdė Kolia ją išnešė palaidoti, tačiau užlipęs ant minos sprogo pats. Mama daug verkė. Po tėčio mirties dėdė Kolia buvo artimiausias žmogus.
... lavonai taip smirda. Jų buvo visur. Uždengiau broliui akis mamos skarele, kad šito nematytų. Kol mes bėgome, aš kelis kartus vos neapsivėmiau.
Aš nebetikiu Dievu. Jei jis būtų, mes tiek nekentėtume. Mano mama niekada nepadarė nieko blogo. Ji dažnai eidavo į bažnyčią ir eidavo išpažinties, aš taip pat.
Aš nekenčiu Rusijos. Ten gyvena mano tikras dėdė. Ar žinote, ką jis šiandien man pasakė telefonu? „Katia? Kokia dar Katia? Mergaite, aš jūsų nepažįstu. Apie kokį karą kalbate? Apie kokią Katią?“ O po to iš kito numerio atsiuntė žinutę: „Mažyte Katia, prašau, nerašyk, nes man ir mano šeimai tai pavojinga. O mamos vis tiek jau nesusigrąžinsi.“ Aš jų nekenčiu! Juk tai buvo jo tikra sesuo. Kaip tai galima?
... žinote, vis dėlto galvoju, kad sugrįšiu į Mariupolį. Ir gyvensiu toje pačioje vietoje. Ir kiekvieną kartą, tą pačią dieną vis nusileisiu į naujo namo rūsį ir padėsiu gėlių.
Taip pat baisu, kai vaikai verkia, bet tu negali nieko padaryti. Tavęs negali išgirsti. Okupantai randa žmones rūsiuose ir juos nužudo. Tie, kurie lieka gyvi, sakė, kad Rusijos kariuomenė gali išprievartauti.
Jei yra Dievas, kodėl Jis tai leidžia?
Kam? Nuo ko Putinas mus gelbėja? Gyvenome gerai, nusipirkome net mašiną. Dėdė Kolia pažadėjo mane išmokyti vairuoti. Viskas sudegė, namai ir ta pati mašina“, – tragiška istorija dalijosi mergina.
