Moteris neslėpė, kad prieš atvykstant į Lietuvą, ji apie ją žinojo tik iš istorijos pamokų. Tačiau nė kiek negalvojo, kad teks susidurti ne tik su kalbos sunkumais, tačiau ir priprasti prie oro sąlygų.
Gyvenimas Lietuvoje
E. Maštavičienė tikrai nesitikėjo, kad Lietuvoje bus taip šalta, jog gels net kojų pirštus.
„Man prieš atvykstant sakė, kad Lietuvoje bus šalta, tačiau negalėjau įsivaizduoti, kad taip. Čia buvo taip šalta, kad net laužo kaulus. Negalėjau įsivaizduoti, kad tikrai toks didelis šaltis gali būti. Man ir 10 laipsnių šilumos buvo šalta, ir minus 10 laipsnių šalčio – šalta. Dabar man lengviau suprasti šaltį. Jeigu saulė šviečia – viskas gerai. Sunkiausia išgyventi tą tamsą, kai lauke viskas pilka ir nesimato saulės spindulių“, – pasakojo E. Maštavičienė.
Pasak moters, jai jau suteikta Lietuvos pilietybė, o visas teises įgaus tada, kuomet prisieks Lietuvos Respublikai. Nepaisant to, kad dar nežino, kada tai tiksliai įvyks, tačiau Lietuvą jau seniai laiko savo namais.
„Dabar galiu Lietuvą vadinti savo kraštu. Čia mano namai jau 13 metų. Kartais namais tampa ta vieta, kurioje atsiranda žmonės, kurie tave palaiko ir supranta. Jie tampa tavo šeima. Visą kita lieką antroje vietoje“, – tikino pašnekovė.
Nors moteris čia sėkmingai pritapo ir yra laiminga, tačiau vis dėlto vieną kartą ji norėjo keltis gyventi į kitą pasaulio vietą: „Per šiuos metus buvo mintis išvykti iš Lietuvos. 2009-aisiais norėjau važiuoti studijuoti į Prancūziją. Pabaigus bakalaurą, galvojau, kad išvyksiu magistro laipsnio siekti kitur. Paskui viskas pasikeitė. Sukūriau šeimą, atsirado vaikai.“
Sunkumai mokantis lietuvių kalbą
Ne paslaptis, kad taisyklingai išmokti kalbėti lietuvių kalba gali tapti tikru iššūkiu ir pačiam tautiečiui. Su tam tikrais sunkumais susidūrė ir pašnekovė, kuri tikina, kad jos mokymosi kelias truks visą gyvenimą.
„Man paprasčiau buvo išmokti kalbėti dzūkiškai, nei taisyklingai lietuviškai. Dzūkiškai kalbant yra mažiau spaudimo ir mažiau taisyklių. Man labai patinka dzūkiška kalba. Mano pirmas žodis buvo „nežinau“ ir „nemoku“. Tuomet man žmonės sakydavo, kad viską žinai ir moki. Manau, kad lietuvių kalbos mokymasis truks visą gyvenimą. Man dar daug trūksta iki taisyklingos kalbos. Kiekvieną dieną mokausi, bandau suprasti, kokią klaidą darau“, – pabrėžė moteris.
E. Maštavičienė tikino, kad nors ir teko susidurti su sunkumais, tačiau ji į viską žiūri optimistiškai.„Nesakysiu, kas man buvo sunkiausia Lietuvoje, bet kas man padėjo atrasti savo vietą – noras mokytis. Norėjau suprasti, sužinoti, suvokti. Manau, kad didžiausias iššūkis – susirasti bendraminčių“, – atskleidė ji.
Moteris yra laimingai ištekėjusi bei augina 3 vaikus, kurie puikiai kalba lietuvių kalba, tačiau tikisi, kad kada nors išmoks ir jos gimtąją kalbą: „Mano 3 vaikai namuose kalba anglų ir lietuvių kalba. Mergytė šiomis kalbomis kalba labai gerai. Berniukai pasirinko bendrauti lietuvių kalba. Tai būtų jų gimtoji kalba. Mano gimtąja kalba jie dar nekalba, bet žinau, kad anksčiau ar vėliau – kalbės.“
Ateities planai bei patirtas šokas
Pašnekovė džiaugėsi, kad visai netrukus atidarys kavinę, kurioje žmonės galės paragauti itin kokybiškos kavos.
„Greitai atidarysime kavinę. Bet kol kas esame kavos skrudintojai. Daug kavų rūšių turime iš Afrikos bei Etiopijos. Mūsų mintis yra duoti žmonėms atrasti Afrikos kavą. Ji yra visai kitokia. „Eskedar coffee“ bus daug daugiau nei kava. Noriu daug integruoti dalykų – sveikų maisto produktų. Bus daug daugiau naujienų“, – džiaugėsi Eskedar.
Tiesa, moteris pasakojo, kad patyrė šoką, kuomet pirmą kartą paragavo kavą, kokią geria lietuviai: „Pradžioje buvo šokas, o paskui – iššūkis priprasti prie plikomos kavos. Etiopijoje kavos virimas užtrunka 1 val.
Pradedame ritualą nuo kavos pupelių skrudinimo. Tai vadiname „kavos ceremonija“. Kava yra tas gėrimas, kuris pritraukia visus prie stalo. Kultūra yra labai stiprus dalykas. Man buvo keista, kuomet ateini pas draugus į svečius ir jie klausia: „Nori kavos?“ Pasakai, kad nori ir matai, kad jie į puodelį įdeda 2 šaukštelius maltos kavos ir užpila karšto vandens. Galvojau: „O, Jėzau. Kas čia dabar?“
Eskedar tikino, kad ir skonis buvo keistokas, tačiau džiaugėsi, kad dabar rinkoje atsiranda daug dėmesio vertų kavos rūšių.
„Skonis buvo tikrai neįprastas. Lietuvoje visai neseniai atradau kokybišką kavą. Kavos skrudintojai atsirado ne taip ir seniai. Pamačiau, kad žmonės net geria tirpią kavą. Galvojau: „Žmogau, tu gerk arba kavą, arba arbatą. Kas čia dabar?“, – prisiminimais dalijosi ji.
Tikri draugai, kuriuos atrado visai netikėtai
Anot pašnekovės, lietuviai yra labai atsargūs žmonės, tačiau čia galima surasti daug draugų, kurie taps tikrais šeimos nariais.
„Nejaučiu, kad lietuviai būtų nedraugiški žmonės. Pastebėjau, kad jie yra labai atsargūs žmonės. Tačiau, kuomet jie tampa tavo draugais, jie tampa tokiais amžinai. Su viena geriausių savo draugių susipažinau vaikų darželyje. Mūsų vaikai ėjo į tą pačią grupę. Vieną dieną aš ją pakalbinau, kitą dieną dar daugiau pabendravome. Dabar tapome it šeimos narės.
Su kita drauge susipažinau troleibuse. Neturėjau vairuotojo pažymėjimo, mašinos. Gyvenimas yra toks, kad niekada negali žinoti, kaip tikri draugai ateis į tavo gyvenimą.
Atradau dar vieną nuostabią draugę, kuri tapo man it seserimi. Su ja susipažinome Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijoje. Viename renginyje ją išvydau. Ji buvo labai graži. Pasakiau jai tai ir po pokalbio tapome it seserys. Jos tėvai – mano tėvai. Jie yra mano šeima. Niekada negali žinoti, kaip atsiras žmonės. Nemanau, kad lietuviai yra uždari žmonės“, – džiaugėsi pašnekovė.
Pakerėjo Lietuvos gamta
Iš Etiopijos atvykusi pabėgėlė pasakojo, kad Lietuva ją žavi ir nepaprasta gamta.
„Lietuva mane žavi savo gamta, žaluma bei ežerų gausa. Mane stebina, kad čia nėra daug kalnų. Man visada gera sugrįžti į Ignalinos rajoną. Ten turime močiutę, ji turi sodybą. Ten man yra mylimiausia vieta. Minti su dviračiu, maudytis ežere, grybauti. Jaučiuosi, kad esu namuose“, – su šypsena veide sakė Eskedar.
Moteris įsitikinusi, kad nieko nėra tobulo, todėl tuo ją ir žavi gyvenimas: „Gyvename netobulame pasaulyje ir patys esame netobuli. Yra daug dalykų, kuriuos norėčiau pakeisti ir prisidėti prie keitimo. Tačiau Lietuva gali būti pavyzdinga šalis.“
Veikli moteris turi daug didžių planų, tačiau apie juos kalba itin miglotai: „Ateities planų nenorėčiau atskleisti. Sakoma, kad tu planuoji, o Dievas juokiasi. Niekada negalvojau, kad atsidursiu Lietuvoje, kuri taps ta vieta, kurioje aš gyvenu, bei vaikų gimtinė. Visada viską priimsiu, kas ateina į mano gyvenimą. Džiaugsiuosi viskuo. Darysiu taip, kad visiems būtų gera gyventi. Noriu padaryti tą vietą, kurioje esu dabar geresne, nei buvo anksčiau. Tokie būtų mano planai.“