Nežmoniškus žiaurumus išgyvenę žydai dalijasi skaudžiais prisiminimais, ir sako, kad istorines pamokas privalu prisiminti.
O premjerė Ingrida Šimonytė sako, kad šiųmetinis minėjimas kitoks – žydų genocidą ji lygina su dabar Rusijos vykdomomis ukrainiečių žudynėmis.
Vilniuje, Rūdninkų skvere, skambėjo jautrios dainos ir eilėraščiai. Taip prasidėjo Lietuvos žydų genocido aukų atminimo diena ir Vilniaus geto likvidavimo 79-osios metinės.
Vietoje, kur Antrojo pasaulinio karo metais buvo Vilniaus getas, šiandien buvo susirinkę šalies politikai, užsienio šalių ambasadoriai, keli šimtai mokinių iš įvairių miestų. Ir prisimena žiaurius 20 amžiaus nacistinės Vokietijos nusikaltimus, kai Lietuvoje beveik 200-tus tūkstančius žydų negailestingai nužudė naciai ir jų kolaborantai.
Susirinkusieji ejo „Atminties keliu“ – nuo Rūdninkų gatvės iki geležinkelio stoties. O iš ten visi sėdo į traukinį ir važiavo į Panerius prie memorialo žydų genocido aukoms atminti. Ir nors dabar šioje vietoje ramu, Panerių memorialas sušaudytų aukų skaičiumi yra didžiausia Holokausto vieta Lietuvoje.
Ten atvykęs Alytuje gimęs žydas Saadia. Jis prisimena šiurpius laikus, kai tam, kad turėtum šansą likti gyvas, privalėjai slėptis. Senelis rodo savo parašytą biografinę knygą, kurioje aprašė visus siaubus kuriuos patyrė.
Saadia sako, kad pavadinimas – „Iš vaikystės rojaus į pragarą ir atgal“ – ne literatūrinė frazė, o turinio atspindys.
Anot senolio, pirmosios baisybės vyko, prasidėjus karui, kai nacių kariai įžengė į Lietuvą ir pradėjo bombarduoti Pylimo gatvę, kurioje jis gyveno, mažasis Saadia esą subrendo per vieną naktį. Vėliau prasidėjo gyvenimas be jokių teisių gete. Tačiau, anot jo, tikrasis pragaras dar tik laukė. Netrukus jį išskyrė su šeima ir ištrėmė į koncentracijos stovyklas Estijoje.
„10 dienų prieš geto likvidavimą, mane ištrėmė į Estiją ir tikriausias pragaras prasideda Estijoje. Vilniaus gatvė tai jau buvo sanatorija, palyginant su 6 stovyklomis“, – pasakoja Alytuje gimęs žydas Saadia Bahatas.
„Mes ėjome į darbą 15 kilometrų kiekvieną dieną, dirbome 10 valandų, tiesėme geležinkelio bėgius“, – prisimena Saadia.
Saadia pasakoja, kad gabalėlį duonos lagerių kaliniai gaudavo kartą per tris dienas.
„Tai visi surydavo akimirksniu. Daugiau nei pusė kalinių mirė per 2 mėnesius“, – kalba Saadia.
Premjerė Ingrida Šimonytė sako, kad dabar žydų genocido aukų minėjimas įgauna daugiau atspalvių. Mat toks pats genocidas vyksta dabar Ukrainoje, kurioje rusai negailestingai žudo ukrainiečius.
„Yra ta pati neapykanta žmogui, už tai, kad jis yra kitoks, už tai, kad jis drįsta būti kitoks, ir už tai kad jis didžiuojasi, kad jis yra tauta, kaip ukrainiečiai. Ir už tai kažkokiu individų valia jie pasmerkti apšaudymam, susidorojimams, kariniams nusikaltimams, ir kitokiam baisumui. Tai man atrodo, kad šaknys šito panašios – neapykanta. Mes sakėm, kad niekada daugiau, bet klausimas – ar tikėjom“, – teigia I. Šimonytė.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, iki Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje gyveno apie 208 tūkst. žydų
Karo metais naciai ir jiems padėję lietuviai nužudė 195 tūkstančius Lietuvos žydų.
