„Buvo trys eilės kuolaviečių sustatytos ir mes žinome, kad pastatai maždaug į tą pusę koncentravosi“, – po kruopščių daugiau kaip mėnesį trukusių kasinėjimų gynybinę tvorą aptikę archeologai tiesiog netveria džiaugsmu.
Pavyko užčiuopti 3 tūkstančių metų senumo gyvenvietės pėdsakus:
„Tie paremiamieji, greičiausiai, įtvirtino dar kažkokius skersinius, kas jau rodė tam tikrą pažangesnę technologiją.“
Baigiamieji archeologinės ekspedicijos kasinėjimo darbai vyksta ant Mineikišlių piliakalnio, Zarasų rajone. Nedidelėje vos 10 kvadratinių metrų perkasoje mokslininkams pavyko rasti ne tik medinių įtvirtinimų pėdsakų, bet ir keramikos šukių, gyvulių kaulų ir net metalo liejimo formos fragmentų.
Būtent radinių gausa kasinėjant Mineikiškių piliakalnį archeologus ir džiugina. Kauliniai amuletai, kirvukai, raginiai papuošalai iš žvėrių ragų, molinių dirbinių fragmentai – neįkainojamas lobis.
„Čia yra kiaulės iltinis dantis su skylute, ko gero, tai yra buvęs kabutis. Gal prie rūbo prikabintas, gal prie kaklo, toks tipinis dirbinukas, kur matosi smaigas padarytas. Kaip yla naudota. Tai vėlgi odom pradurti“, – sako archeologė Giedrė Piličiauskienė.
„Mes vėlyvojo bronzos amžiaus palisadą aptikome, kas nebuvo fiksuojama, ir archeologai paskutinį kartą kasė kažką panašaus tik 1981 metais. todėl galima dabar naujais metodais juos išsitirti, paimti mėginius“, – pasakoja Lietuvos istorijos instituto mokslinis darbuotojas Vytenis Podėnas.
Mokslininkai spėja, kad jau tada čia gyvenę žmonės augino kiaules, ožkas ir avis, o tai reiškia, kad vystė gyvulininkystę. Beje, netyčia aptiktas ir žaislinis smiltainio kirvukas.
„Tai išskirtinis objektas dėl išlikimo, nes dažniausiai kad ir tokio amžiaus tokio laikotarpio tiriant paminklus, mes randam, jeigu tai yra dar su titnagu gyvenvietė, tai yra akmuo, titnagas, keramika, organikos dažniausiai nerandam, čia mes turim kaulą. Ir tai jau leidžia daug detaliau rekonstruoti tų žmonių gyvenimo būdą, įpročius mitybos tendencijas“, – teigia G. Piličiauskienė.
Kadangi vėlyvasis bronzos amžius mažai tyrinėtas, archeologai pagaliau tikisi daugiau sužinoti apie to laikotarpio žmonių ūkį ir buitį, kaip čia gyvenę organizavo gynybą.
„Pastebėtas lūžis būtent vėlyvajame bronzos amžiuje tai tam tikri pokyčiai vyksta žmogaus gyvensenoj, atsiranda naujovės, kurias mes čia ir norim apčiuopti, to projekto eigoje. Tokie dalykai, kaip gyvulininkystės suintensyvėjimas, metalurgija, nes iki tol brozinių dirbinių nebuvo gausu“, – kalbėjo projekto vadovė archeologė dr. Agnė Čivilytė.
O štai archeobotaniką Karolį Minkevičių domina čia atkastas juodžemis ir jame slypintys atsakymai kuo žmonės mito, ką augino ir kur viską laikė.
„Visas bronzos amžius Lietuvoje, jos žemės ūkis, yra labai menkai pažįstamas, mes nelabai žinom, iš tikro, ką žmonės augino, kaip jie vertėsi, koks buvo žemdirbystės lygis. Gal rasim neišvengiamai miežių arba kelių rūšių kviečių, bet įdomu, ar buvo ankštinių, kiek jų rūšių“, – sako archeobotanikas Karolis Minkevičius.
„Bronzos amžius apskritai archeologijoje yra ne daug tyrinėtas Baltijos šalyse, tai turiu omeny Lietuvą, Latviją, Estiją. Tai mini nedidelis laikotarpis, kur nedaug radinių, lyginant su akmens amžiumi, ar romėnišku geležies amžiumi“, – pasakoja dr. A. Čivilytė.
Deja, iš ankstesnių tyrinėtojų šaltinių praėjusiame amžiuje Mineikiškių piliakalnis buvo ariamas, o sovietmečiu maždaug devinto dešimtmečio vidury apsodintas mišku. Ir nors suaugę medžių šaknys pakenkė radiniams, tačiau jų nesunaikino. Būtent išrovus kelmus iš šaknų archeologams pavyko rasti nemažai keramikinių puodų šukių.
