Turės ką valgyti, ar neturės, štai koks buvo pagrindinis klausimas vaikams akmens amžiuje. Tad ir žaidimai ar žaislai buvo tik su tuo susiję – su pažinimu – pasakoja Žaislų muziejaus vadovė, istorikė Indrė Jovaišaitė- Blaževičienė. Tad viskam reikėdavo įgūdžių, o jų įgyti ir iš suaugusiųjų perimti patirtį padėdavo žaidimas. Todėl bet koks šapelis vaiko rankose žaibiškai virsdavo žaislu.
Šiandien retas vaikas patikėtų, kad jų bendraamžiai akmens amžiuje čiulpdavo nudobto žvėries kailį tam, kad jis būtų užkonservuotas, ir taip nesuirtų. Tai taip pat buvo, kaip sako istorikė – savotiškas žaidimas. Žaislas, kaip daiktas, pasak žinovės, atsirado tiesiog sumažinus tuos pačius rakandus, kurie dominavo suaugusiųjų buityje.
„Daiktas per didelis vaikui, jis negali paimti, ir mes pagal jo mastelį sumažiname. Ir tai yra pagrindinis argumentas, kai pažiūrėję į jį sakome, kad ai, čia netikras. Mes jam sutraukiam tą daiktą iki patogaus vartojimo“, – sako Indrė Jovaišaitė-Blaževičienė.
Ir visi žaislai, su kuriais šiandien žaidžia mažieji, kaip sako istorikė, atkeliavę iš to paties akmens amžiaus, antikos laikų, ar viduramžių. Štai įrodymas, šešioliktojo amžiaus dailininko Piterio Breigelio paveikslo reprodukcija. Joje pavaizduota vaikų veikla. O tai, ką jie veikdavo šešioliktame amžiuje, ko gero, buvo pakartota ne tik mūsų pačių, bet ir senelių ar net prosenelių:
„Lankų varymas, sostų žaidimas, bėgiojimas, sėdėjimas ant tvoros, vėjo malūnėliai, sijonų sukimas, taigi viskas vaikystės veikla.“
Gerokai kitokie žaislai ar žaidimai vaikų rankose atsirado tik devynioliktame amžiuje – įvykus pramonės revoliucijai:
„Ir sekame Lietuvos istorijoje tuos lūžius, jeigu sakykim atsiranda traukiniai, tai tik tada žaislinis traukinys atsiras, kai pirma tikras traukinys pavažiuos. Ir kažkas jį pamatys. Atsiras mašina, vadinasi atsiras ir žaislinė mašina. O kol mašinos nėra, tai vaikas nežino ir ko ieškoti.“
O sovietmečio žaislai, kaip sako ir istorikai, ir kolekcininkai, jeigu prabiltų – daug pasakytų. Mat žaisluose žinovai įžvelgia net ir vadų demonstruojamą politiką. Bene linksmiausi žaislai gaminti Stalino laikais. Nors detalesnių tyrimų nėra, bet retro žaislų tyrinėtojai sako pastebėję – visos lėlės ar meškinai privalėjo šypsotis:
„Tai nebuvo neutralūs žaislai. Tai labai gerai matosi lėlės, figūrėlės, net pliušiniai, ar veliūru dengti žaislai, kurių veidai vistiek kažką sufleravo. Lyg galėtum pridėti tą anotaciją, ir perskaitytum tą žinutę. Tai lyg ir gudrus žvilgsnis, lyg ir kažkur pasityčiojo, bet faktas, kad jie nėra neutralūs.“
Ir štai žaislai – sendaikčių parduotuvės savininkui Ansiui – aistra. Tyrinėja, kaip tik Stalino laikų meškiukų ar lėlių veidus ir turi savo prielaidas. Štai visiems gerai pažįstama vaikystės lėlė lingolytė arba kitaip dar vadinta dzingu lingu. Kaip sako žinovas, tiesaus žvilgsnio jos veide niekas nėra matęs.
„Jeigu įsigilinti į tą politinę situaciją, į tas tendencijas, į tą nuotaiką, tai, ko gero, ji žiūri į tą šviesų rytojų, į tą komunistinį rytojų. Nes visas tas programavimas, smegenų plovimas, turbūt ir atsispindi toje lėlėje“, – pasakoja „6 blusų“ savininkas Ansis Burkė.
Ir viskas, kas vykdavo aplink – atsispindėdavo žaisluose. Jeigu olimpinės žaidynės – štai visi meškinai, apjuosiami olimpiniais diržais, jeigu dominuoja kosmoso tema – reiškia, visi vaikais turės po naują raketą, ar kosmonautą. Žaislų pasirinkimo didelio nebūdavo, tad vaikai žaisdavo su bet kokiais.
„Galbūt pati politika buvo, kad formuoti žmones vienodus, neišsišokančius. Asmenybių ne. Asmeniškumams ne. O amerikiečiai, tu gali viską, tau nėra ribų. O mūsų pusėje – tu esi žemiškas, va imk kaladėles dėliok, raides sau“, – kalbėjo A. Burkė.
Bet deklaruota sovietmečiu, kad neva vaikai patys renkasi, kokiais žaislais žaisti. Esą specialistai štai taip lankydavosi darželiuose klausdavo vaikų nuomonės, ir tik sužinoję ko nori penkiamečiai, imdavosi žaislų gamybos. Kaip sako istorikai, Lietuva žaislų gamyklų beveik neturėjo. Žaislus gamindavo bet koks fabrikas – jeigu medienos, reiškia buvo linija, skirta medinėms kaladėlėms, jeigu plastikas – tai ten gimdavo plastiko lėlės. Liberalėti jos pradėjo, kaip sako buvęs susivienijimo „Neringa“ generalinis direktorius Algimantas Matulevičius, apie aštuoniasdešimt penktuosius. Tada ir gimė pirmoji lietuviška tautinė lėlė.
„Mes aprengėm tas mergaites tautiniais drabužiais. Lietuviškais tautiniais drabužiais. Jūs net neįsivaizduojat, kas pradėjo darytis. Vienas per kitą sužinojo, pirmas pas mane atėjo, važiavęs į užsienį Virgilijus Noreika. Sako, klausyk, gal… kokį… iš pradžių jo pavaduotojas, paskui jis pats… nes labai trūko tų suvenyrų. Tai tos lėlytės ėjo, kaip kaži kas…“, – teigia buvęs susivienijimo „Neringa“ vadovas Algimantas Matulevičius.
O štai žaislus gerai išstudijavęs Ansis Burkė pastebi, kad kur kas liberalesni, atviresni žaislai tapo Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Esą iš užsienio taip vežtos barbės tiko labiau suaugusiems, o ne vaikams:
„Nežinau, jeigu barbę paimkim, tai ką ji žiūri, turbūt turtingo bičiuko, kuris ją galėtų išlaikyti… barakudiškas žvilgsnis.“
Kaip priduria verslininkas, šiandien lėlės kardinaliai skiriasi nuo tų, su kuriomis žaisdavo mūsų močiutės ar promočiutės:
„Turbūt krūtinė šiuolaikinių lėlių turbūt yra didesnė, negu Stalino laikų žaisluose.“
Ansis sako, kad dabar žaislai prieinami beveik visiems vaikams. Tačiau tie, kam per keturiasdešimt, puikiai prisimena laikus, kai ne kiekvienas žaislas buvo įperkamas – vieni per brangūs, kiti deficitiniai, ir prieinami tik išrinktiesiems.
Štai todėl, vyras pastebi, šiandien prabangiau gyvenantys žmonės dairosi savo vaikystės žaislų, ir pasiruošę už sutampytus, nusilupusiais dažais pakloti milžiniškas sumas.
