Mokyklos direktorė apie šį konkretų atvejį kalbėti nenori. O vaikų teisių gynėjai aiškina, kad nors pavojus vaikams ir buvo netikras, už be reikalo sukeltus sukrėtimus nepilnamečiams valdininkai neatsakingi.
Vilnietė Anna apkabina savo sūnų: „Gąsdina tave mokykloje, kad į policiją atiduos?“
Moteris sunkiai tramdo ašaras. Mat, iš jos sūnų visai neseniai paėmė vaikų teisių tarnyba: „Vaikas net nenori apie tai kalbėti, kas buvo, jam blokuojasi viskas galvoje.“
Tiesa, paėmė ne tik vyriausią sūnų, bet ir kitus du Annos vaikus. Neva prieš juos tėvai smurtauja. Nors, kaip sako pati Anna, jokio smurto nebuvo. O, pasak jos, nutiko taip: „Vaikas supykęs pasakė, nekenčiu tėvų, blogiausi tėvai.“
Kadangi tėvai neišleido sūnaus susitikti su draugu, tai sužinojęs mokykloje jis supyko. O, pasak Annos, su vaiku pakalbėję mokyklos specialistai istoriją pasuko savaip.
„Jie surašė pranešimą, kad vaikas pasiskundė dėl smurto namuose“, – teigia vilnietė Anna Mažeikienė.
Anna pasakoja, kad jos vienas iš vaikų, kurį paėmė Vaikų teisių tarnyba, yra hiperaktyvus. Todėl greit supyksta ir įsiaudrinęs dažnai pasako daug nebūtų dalykų.
„Mes namuose esame pripratę, kad iš šių trijų vienas gali tai sakyti. Kiti niekada taip nepasakys. Bet Mantvidas, jis sako: tu man ne mama. Broliui dvyniui – tu man ne brolis“, – kalba Anna.
Tačiau moteris pyksta ant mokyklos administracijos, kad ši neva išprovokavo sutrikimų turintį vaiką pasakyti melagingus dalykus. Kad apie išgalvotą smurtą kalbėjosi su mokyklos pedagogėmis, sūnus mamai pasakė tik grįžęs namo. Mamai aiškino, kad mokyklos darbuotojai vaikui liepė nieko nesakyti.
O šie, praėjus savaitgaliui, net nepasitarę su vaiko motina ėmėsi veiksmų: „Tai, kaip jie leido vaikui būti namuose visą savaitgalį, jeigu įtikėjo, kad jis mušamas?“
Mokykla pripažįsta, kad taip nutiko, tačiau apie konkretų atvejį ir savo veiksmus visuomenei paaiškinti vengia.
„Jeigu mokykla gauna tam tikrų indikacijų, kurios kalba apie galimą smurto artimoje aplinkoje, tai mokykla privalo pranešti tam tikrom institucijoms“, – komentuoja Vilniaus Jono Basanavičiaus progimnazijos direktorė Jurgita Nemanienė.
Tačiau nei smurto požymių ant vaikų kūno, nei jokių kitų požymių, kad smurtas buvo po pokalbių su vaikais neaptiko. Ir galiausiai vaikus grąžino namo. Vaikų teisių tarnyba sako, kad apie smurtą prieš vaikus jiems pranešė mokykla. Tačiau, į klausimą kodėl dar prieš paimdami vaikus iš šeimos laukė visą savaitgalį ir situacijos nepaaiškino tėvams, tarnyba atsako taip.
„Vaiko balsas tikrai mums yra vertybė, kol mes negavome kitų objektyvių duomenų, tai, ką pasakė vaikas, mes tikrai tai priimame kaip faktą ir į tai reaguojame“, – tikina Vaikų teisių tarnybos atstovas Gedas Batulevičius.
Vilnietė Anna piktinasi, kad po tokių tarnybų be pagrindo vykdomų vaikų paėmimų ir vaikai, ir net saugusieji lieka mažų mažiausiai smarkiai traumuoti. Tačiau čia tarnyba savo kaltės nemato.
„Mes reaguojame į visus pranešimus ir gali būti visokiausių pranešimų. Bet mes juk turime priimti objektyvius sprendimus“, – sako G. Batulevičius.
Vaikus susigrąžinusi Anna sako, kad po šio įvykio su mokyklos direktore nekalbėjo. Tačiau jau dabar sulaukia žinučių iš kitų vaikų tėvų apie ankstesnį mokyklos direktorės elgesį.
Dėmesio sutrikimą turintį sūnų, pasak Annos, nuolat stebėjo mokyklos administracija vien dėl to, kad tas yra kitoks. Anna rodo laišką iš mokyklos psichologės, kuriame pažymėta, kaip vaikas turi elgtis mokykloje. Pavyzdžiui, vaikas gali būti perkeltas į kitą klasę ar net išsiųstas mokytis iš namų: „Ilgųjų pertraukų metu laiką leis paskirtoje vietoje – bibliotekoje, skaitykloje arba pas ūkvedį. Tai pusės valandos pertrauka. Visi vaikai kaip vaikai, o mano eina į biblioteką.“
Moteris tai vadina diskriminacija: „Prašome su mumis bendradarbiauti ir laikytis susitarimų. Aš nepasirašiau šitų susitarimų. Jūs mane vertėt, bet aš nesutinku.“
Mokyklos direktorė konkrečios situacijos ir toliau nekomentuoja. Tačiau pabrėžia, kad mokykla gali imtis įvairiausių sprendimų, kad hiperaktyvus vaikas nurimtų.
„Bet mes visada deriname su tėvais, kviečiame bendradarbiauti ir tik su jais konkrečiai sutarus, koks tas turėtų būti geriausias kelias tik tada ir veikiame“, – tikina J. Nemanienė.
„Aš siekiau, kad tokie žmonės neturėtų teisės dirbti su vaikais. Bent jau šioje mokykloje. Nes man mokykla yra per gatvę, kodėl aš turiu keisti mokyklą. Kur garantija, kad į mano vietą nepaklius kita šeima?“ – kalba Anna.
Supermamyčių terorui turėtų egzistuoti ribos, nes tuoj neliks pedagogų, sutinkančių mokyklose dirbti.
Žinau šios mokyklos direktorę, kaip ypatingai nuoširdžią, sąžiningą ir veiklią moterį. Ar įsijungs teisėsauga, kad apsaugotų savo pareigą vykdantį pareigūną nuo viešo smurto prieš jį?
