Grandioziniam planui ministerija numato 300 milijonų eurų, tačiau dviratininkai klausia, ar tikrai jų užteks, o savivaldybių merai sako, kad ne vien takus reikia tiesti, bet ir juos prižiūrėti, mat dabar dviračiu visus metus nepavažiuosi.
Sostinės Verkių gatvės dviračių taku važiuoja Dviratininkų bendrijos narys Eduardas. Nors sostinės savivaldybė giriasi vis tiesiamais dviračių takais, dar yra vietų, kur tenka stabdyti kelionę dviračiu. Taigi ir Eduardui Verkių gatvės taku važiuoti liko nedaug – takas baigiasi, o artimiausias takas – už pusės kilometro.
„Nėra tako ir baisiausia, kad nėra jokių indikatorių, kur būtų galima važiuoti toliau nesant tako, nes nei viena perėja neturi dviračių pervažos“, – kalba dviratininkas Eduardas Kriščiūnas.
O Eduardas Verkių gatve važiuoja atgal ir po pusės kilometro vėl turi sustoti: „Ir privažiuojam vietą, kur baigiasi magistralinis privatus dviračių takas. Toliau dviratininkas pats turi sugalvot, ką jam daryti.“
„Europa jeigu skiria pinigų, tada daroma, jeigu Europa pinigų neskiria, tada Lietuvos miestai nieko nedaro. Tai yra, kol nėra europinių pinigų, tol nieks nejuda, o jeigu yra europiniai pinigai, tai gali daryti nors ir auksiniais bortais tuos takus“, – sako Eduardas.
Kad dviračių takai trūkinėja, ir ne tik Vilniuje, bet ir kituose miestuose ar regionuose, pastebi ir Susisiekimo ministerija.
„Per visą nepriklausomybės laikotarpį su tam tikromis išimtis dviračių takų plėtra buvo vykdoma pakankamai epizodiškai, kai kuriais atvejais net ir pakankamai chaotiškai“, – teigia susisiekimo ministras Marius Skuodis.
Taigi ministerija surinko visus duomenis apie dabar šalyje esančius ir planuojamus dviračių takus. Juos sudėjo į vieną žemėlapį:„Juodi takai, kurie yra ryškiai pažymėti, yra jau egzistuojantys takai. Pilki takai – ne taip ryškiai matosi… – Pavyzdžiui, kur toks būtų? – Jo, tai čia… pilki takai yra savivaldybių suformuoti. Geltoni takai yra savivaldybių prioritetiniai takai, kuriuos jie norėtų vystyti.“
Taip ministerija tikisi pradėti didįjį dviračių takų tiesimą. Matydama esamus ir planuojamus takus, ji sudarys eilę, pagal kurią ties takus, kur jų labiausiai reikia.
„Labai sunku paaiškinti, kodėl mes nesujungiame, o tiesiame, pavyzdžiui, trečia atkarpą visiškai kitoje vietoje. Tai mūsų prioritetas bus jungtis“, – sako M. Skuodis.
Tokiam planui Susisiekimo ministerija numato 300 milijonų eurų. Iš kur tokia suma?
„Iš ES finansavimo, skirto tiesiogiai savivaldybėms, taip pat iš Lietuvos automobilių kelių direkcijos planuojamų finansavimo lėšų, taip pat kelių plėtros ir priežiūros programos lėšose irgi padidinta suma darnaus judumo priemonėms, iš kurių savivaldybės taip pat gali tiesti tuos takus“, – aiškina susisiekimo viceministrė Agnė Vaiciukevičiūtė.
Taigi valstybinės reikšmės kelių dviračių takų imsis Automobilių kelių direkcija ir ministerija. O kitų takų tiesimu turės rūpintis savivaldybės.
Su viceministre ir merais važinėję dviratininkai klausia, ar tikrai visos savivaldybės imsis pačios aktyviai tiesti dviračių takus ir trasas.
„Vis bandoma prie savęs pritempti. Ir viena savivaldybė sako: mes norime rekreacinį pasidaryti didelį žiedą, kam reikės didelių investicijų, bet iš tikrųjų gal nėra pagrindinio prioriteto“, – kalba dviratininkų bendrijos pirmininkas Paulius Bakutis.
Patys savivaldybių merai akcentuoja: ne visur su dviračiu pavažiuosi visus metus, tad reiktų pamąstyti ir apie dviračių takų priežiūrą žiemos metu. Ypač tų, kurie yra rajonuose.
„Pirmiausia visi valo kelią, kuris būna užpustytas ar lijundros ar kitokios darganos paveiktas, o dviračių takas – antroje vietoje. O ką tada dviratininkas darys tą dieną, kai jis negali važiuot dviračiu?“, – sako Panevėžio rajono meras Povilas Žagunis.
Ministerijos skaičiavimais, šalyje yra trys tūkstančiai kilometrų dviračių takų. Iki 2030 metų tikimasi, kad takai pailgės bent dvigubai.
